Nematoma rinkos ranka
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Nematoma rinkos ranka – tai metafora, Adamo Smito naudota knygoje Tautų turto prigimties ir atsiradimo tyrimas (1776). Jos pagalba Smitas siekė aprašyti rinkos ūkio funkcionavimą, remiantis tuo, kad atskirų ūkio vienetų veikla kyla iš jų egoistinių siekių siekiant patenkinti savus poreikius, galiausiai pasireiškia bendrų poreikių tenkinimu. Per nematomą rinkos ranką autorius bandė įrodyti, kad rinkos mechanizmas gali pats sureguliuoti procesus ir patenkinti poreikius be valstybės protekcionizmo (kišimosi), siekiant visuomeninio intereso.
- ...žmogus galvoja tik apie savo uždarbį, o taip pat ir apie naudą kituose gyvenimo atvejuose, bet nematoma rinkos ranka jam vadovauja, kad jis pasiektu tikslą, kurio visai nesitikėjo pasiekti. Visuomenei, kuri tame nedalyvauja, ne visada blogai tame išeina. Žmogus turintis savo asmeninius interesus dažnai paremia visuomenės interesus laibiau nei tada, kai nori jiems tarnauti akivaizdžiai.
Pasak Adamo Smito, gamintojas produktus gamina ne iš altruistinių paskatų, bet iš egoistinių, tai yra tikisi iš to naudos. Tuo pačiu siekiant pelno jis savo produkcija patenkina kitų žmonių poreikius. Tokiu būdu pasireiškia nematoma rinkos ranka, pajungianti jo veiklą visuomenės poreikių tenkinimui.
[taisyti] Kritika
Nematomos rinkos rankos koncepcija palaikoma palaikančių ūkio liberalizmą ir kritikuojama palaikančių valstybės intervenciją į ūkį. Jie nurodo atvejus, kai rinka negali išspręsti visų problemų, todėl į rinką turi kištis valstybė.
Svarbiausias argumentas kur turi kištis valstybė, tai visuomeninai interesai. Iš karto patenkinti visų norinčių poreikius nepajėgia vienas gamintojas. Jo staigus atsiradimas negali užtikrinti nematoma rinkos ranka, nes jo reikalauja visa visuomenė. Jų patenkinimu turi užsiimti valstybinės institucijos. Tokios gamybos pavyzdys yra valstybės gynyba, moksliniai tyrimai, teisinė sistema.
Kitas prieš ūkio savireguliaciją argumentas yra išorės efektai, arba rinkos informacijos asimetrija. Kaip pavyzdys yra kenksmingų dujų atsiradimas, nors produkcija, dėl kurios atsirado kenksmingos dujos naudojasi daug žmonių, jų atsiradimas nėra sveikintinas. Tokiu atveju nematoma rinkos ranka nesugeba reguliuoti šalutinio produkto.
Galutiniu svarbiu argumentu yra konkurencijos nebuvimas ar tiesiog monopolijų buvimas. Tokiu atveju nematoma rinkos ranka negali užtikrinti tobulos konkurencijos.
