Mitas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Šablonas:Npov
Žodis mitas yra tapęs madingu žodelyčiu ir vartojamas kur papuola, dažnai be jokio pagrindo. Mito samprata yra “klastinga” – jos supratimas labai priklauso nuo mitą suvokiančiojo pozicijos. Šiuo požiūriu J.Nejolov’as [Е.М. Неëлов, 1986] išskiria keturis mito supratimo variantus: 1. senovinis mitas: a) gyvasis senovinis mitas, b) miręs senovinis mitas, 2. naujasis mitas, 3. mitas kaip melas, prasimanymas, netiesa, 4. mitas kaip psichologinių žmogaus būsenų aiškinimo sistema, kaip tikrovės "reorganizacija" bei apdorojimas subjekto sąmonėje.
Senovinis (“tikrasis”) mitas. Būdingi senosioms visuomenėms. Jie būna dviejose priešingose būsenose su aibe tarpinių pereinamų formų: a) “Gyvieji mitai” – mitai, kuriais tikima be įrodymų, ir jie aiškino tikrovę - gamtą ir istoriją ("gyvasis mitas"). Dabar senoviniai gyvieji mitai jau mirę. b) “Mirusieji mitai”. Kažkada buvę gyvieji, bet jais seniai niekas nebetiki, jie teturi literatūrinę, meninę vertę. Pasaulio aiškinimo funkcijos jie nebeatlieka. Tai - "mirę senieji mitai". Jie dabar yra senojo mitologinio mąstymo pavyzdys moksle ir įkvėpimo ir siužetų šaltinis mene. Rusų filosofė T.Černyšova mano, kad “mitologinis pasaulio modelis turi vieną būtiną savybę – jis yra klaidingas modelis, tai klaidingas pasaulio vaizdas” . Tačiau tai nėra pakankamas apibrėžimas, iš jo sektų, kad didžioji dalis mokslo hipotezių (iš esmės absoliuti dauguma) - mitai, nes visiškai pasitvirtina labai nedaug. Taip mitologija ir mokslas praktiškai susilietų. Taip, tiesa, mitologinis modelis neatitinka tikrovės, tačiau to nepakanka. Mitologinio modelio nesistengiama tikrinti kritiniais eksperimentais. Juo tiki ir taip. Taigi, mitologinis modelis (gyvojo mito) - tas kurio tikrinti nesirengia, juo tiki ir taip. Galų gale modelį patikrina, jis, pasirodo, neatitinka tikrovės, ir jį atmeta. Modelis atmetamas, tačiau pakankamai ilgą laikotarpį juo tikėjo be verifikacijos. Kol juo tikėjo, jis buvo gyvasis mitologinis modelis, o po atmetimo – jis miręs mitologinis modelis.
Būna ir atvirkščiai. Būna, kad po verifikacijos, kai modelis buvo atmestas, juo ir toliau tikima, daliai žmonių jis vis viena atrodo teisingas. Šioje situacijoje modelis, kuriuo nenusivilta, virsta mitologizuotu modeliu. Bet koks modelis, kuriuo tikima be įrodymų, siejasi su mitologija. Jei dalis žmonių įtiki moksline hipoteze ir nebereikalauja įrodymų, tokia hipotezė mitologizuojama. Tų žmonių atžvilgiu ta hipotezė tampa gyvuoju mitu. Galima būtų sakyti, kad šiuolaikiniame švietime kiek įmanoma stengiamasi išvengti mitologizavimo. Tai daroma: 1. Eksperimentais tikrinant mokslo teiginius 2. Logiškai išdėstant mokslinių hipotezių ir teorijų prielaidas ir samprotavimus . 3. Dėstant atradimų istoriją, kur neišvengiamai kalbama apie tai kaip jie buvo tikrinami.
J.Nejolov’as teigia, kad gyvajam mitui būdingi du atributai: 1. Absoliutaus tikėjimo principas – nereikalauja patikrinimo (verifikacijos). 2. Tapatumo principas – žmogus tiki, kad mitas rodo, koks yra jį supantis ir jį veikiantis pasaulis. Tad mitas – tikroji tiesa apie pasaulį, todėl ja reikia remtis veikiant pasaulyje. Pagal J.Nejolovą “absoliutaus tikėjimo principas – pirmoji gyvojo mito egzistavimo sąlyga. Antrasis principas – tapatumo principas <…> mitologinio pasaulio universalus dėsnis – viskas panašus į visus.” ir “mitas – visa tai, kuo žmogus aklai tiki ir kartu su kuo jis save sutapatina.” Antrasis mito atributas - savęs sutapatinimas rodytų, kad mito sąvoką galima taikyti tik globalioms hipotezėms ir hipotezėms apie artimiausią žmogaus aplinką.
Galbūt mito apibrėžimo sritį reikėtų praplėsti iki bet kurių hipotezių, kurios tenkina absoliutaus, neverifikuojamo tikėjimo principą. Juk mitologizuotis gali tik hipotezės, kažkuo patraukiančios eilinį žmogų. Todėl antrasis principas tiesiog paaiškina pirmąjį kaip pasekmė. Naujasis mitas. Tai naujai susidaręs (sukurtas) mitas. Dažniausiai jis kilme nesusijęs su senoviniais mitais. Bet jis tenkina mito kriterijus – absoliutaus tikėjimo ir tapatumo. Šiuolaikinėje meno kritikoje dažnai naujaisiais mitais laikoma populiariųjų rašytojų kūryba. Tai menamos tikrovės ir gyvojo mito painiojimas. M. Steblin-Kaminskij (1976) rašė, kad žodis “mitas” tapo tiesiog madingu ir “vartojamas kaip stiliui elegantiškumo suteikianti priemonė… ir viską pasaulyje galima pavadinti mitu” . T.Černyšova (1972) rašė: “Mokslo atsiradimas nepanaikino mąstymo pagal analogiją – mitodaros pagrindo … O ten, kur yra vieta analogijai, visada lieka landa mitodarai, melagingo pasaulio pažintinio modelio atsiradimui.” Remiantis šia prielaida daroma išvada: kadangi mokslinės žinios, kuriomis operuoja mokslinė fantastika, yra netikslios, kadangi išlieka mąstymas pagal analogiją ir kuriami įvairūs pramanyti, '’klaidingi'’ tikrovės modeliai, vadinasi galima kalbėti apie mokslinės fantastikos kuriamus mitus. Tačiau mąstymas pagal analogiją yra bendras žmogaus mąstymo ypatumas. Pirmuoju bandomo pažinti objekto (reiškinio) modeliu tampa bet kuris tiriamajam objektui artimas (turintis bendrų savybių) objektas (reiškinys). Vėliau, tikrinant modelio ir originalo atitikimą, sukuriamas patobulintas modelio variantas, kuris ima tolti nuo pirmojo modelio. Visi taip tobulinami modeliai yra klaidingi ta prasme, kad jie ne visiškai paaiškina originalą, bet jie yra adekvatūs (tikūs), kadangi leidžia originalą vis labiau pažinti. Būtų galima teigti, kad modeliams būdingas monotoniškas artėjimas prie originalo (o pabaigoje galbūt asimptotiškas). Taigi, Černyšovos pateikiama mito samprata yra pagrįsta klaidinga prielaida. Mito esmė yra neverifikuojamumas, absoliutus tikėjimas.
Naujasis mitas ir fantastika. Remdamiesi absoliutaus tikėjimo principu kritikai MF kartais tapatina su šiuolaikiniais, naujaisiais mitais. J.Kagarlickis (1974): „Ribos tarp fantastikos ir mito ėmė nykti. Fantastika visada skyrė save nuo mito – ji ugdė skaitytojų proto gebėjimą tyrinėti. Kaip bet kuri literatūra, ji reikalavo tikėti, bet mokė ir abejoti. Bet vieną karta visam laikui įsigyventas fantastinis pasaulis ima nebekelti abejonių. Jis darosi panašus į viduramžių krikščionių mito ‘antrąją realybę.” Čia Kagarlickis kalba apie paprasto modelio perėjimą į menamą realybę – modelį, kuris tiek išvystytas modelį, kad ima atrodyti tikroviškas ir todėl – realus. Neabejojimas fantastikos idėjomis būdingas tik nedidelei (galbūt – itin nedidelei) skaitytojų daliai . Visiems kitiems įsitraukimas į aprašomą pasaulį – laikinas. Tai tiesiog gerai parašyto grožinio kūrinio požymis. Mokslinėje fantastikoje jį kartais vadina ‘fantastiniu realizmu’ .
T.Černyšova (1972): “Tiksliosios žinios, tapdamos ne tik specialistų žiniomis, praranda teisę vadintis tiksliomis, kadangi nešėjas [nespecialistas] šių žinių nei pagrįsti, nei įrodyti negali… Mokslinės žinios tampa mitu.” Koksai santykis tarp tikėjimo ir pasitikėjimo?
Čia neatsižvelgiama į du dalykus: 1. Egzistuoja du atskaitos taškai – individas ir visuomenė (visuomenės kultūra). 2. Individas pats negali pagrįsti ir įrodyti absoliučios daugumos šiuolaikinio mokslo žinių, tačiau jis žino, kad jos gautos moksliniu metodu – įrodant, išmatuojant ir t.t. O tai jau paneigia sudėtingesnių mokslo žinių priskyrimą 'gyvajam mitui' – žmonės tiki, nes žino, kad kažkas tai įrodė.
K.Platonovas (1967) “Religijos psichologijoje” aprašė situaciją: – Kaip jūs galite tvirtinti, kad Eifelio bokštas yra, jeigu jo nematėte? O jūs tvirtinate! Kodėl? O todėl, kad tikite tais, kurie apie tai kalba. Tikite knygomis. Ir aš tikiu savo pamokslininku. Ir tikiu knyga Evangelija. Vadinasi, – kalbančiojo balsas tapo iškilmingu lyg prokuroro, nurodančio nenuneigiamą įkaltį, – vadinasi, – jis pakartojo, kad sustiprintų įspūdį, – mudu nesiskiriame. Ir aš tikiu, ir jūs tikite.”
[taisyti] Mitas kaip prasimanymas
Mitas kaip tiesiog prasimanymas yra naiviojo realizmo pasireiškimas. Neatsižvelgiama į sudėtingesnes sąveikas. Čia mito ribos tiek praplėstos, kad mitas kaip toksai išnyksta. Bet tai požiūris į mirusį, suardytą mitą.
[taisyti] Mitas kaip sąmonės fenomenas
Siejama su mąstymo archetipais, riba tarp dviejų sąmonės būsenų.
