Kibelė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kibelė - frigiškos kilmės graikų ir romėnų deivė. Garbinta Anatolijoje neolito laikais. Dažnai identifikuojama su Rėja, Gaja, artima joms savo funkcijomis. Ji buvo kalnų ir urvų, sienų ir tvirtovių, gamtos bei laukinių gyvūnų (ypatingai liūtų ir bičių) deivė. Turėjo sūnų Atį, kuris buvo kastruotas ir prikeltas.
Atalantą ir Hipomeną pavertė liūtais, kai šie pasimylėjo vienoje iš jos šventyklų.
Jos dvasininkai ją garbindavo orgijose, šokdami ir gerdami apimti laukinės muzikos ekstazės. Kibelė ir jos sūnus Atis siejami su keista religija. Jos pasėkėjai - koribantai ir kuretai, ją garbindavo šokiuose, dainose ir kitokiose linksmybėse, mušdami būgnus bei daužydami skydus ir ietis.
Vaizduojama auksiniame vežime, apsupta koribantų ir kuretų.
