HR diagrama
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
HR arba Hertzsprungo - Russello diagrama - diagrama, kurioje atvaizduota priklausomybė tarp žvaigždžių absoliutaus (tikrojo, ne iš Žemės matomojo) dydžio, matomo ryškio, žvaigždės klasės ir paviršiaus temperatūros. Diagramą pirmąkart 1910 pasiūlė Ejnaras Hertzsprungas ir Henry Norrisas Russellas.
Šioje diagramoje matoma, jog dauguma žvaigždžių išsidėstę išilgai kreivės, vadinamos pagrindine seka. Ši seka matematiškai aprašo įvairios masės tik vandenilį deginančių žvaigždžių šviesį ir temperatūrą. Kadangi didžiąją dalį žvaigždės raidos vyrauja būtent šis procesas, pagrindinėje sekoje atsiduria dauguma žvaigždžių. Pagrindinei Hertzsprungo - Russello diagramos sekai žvaigždė gali būti priskiriama beveik nuo susiformavimo iki egzistavimą užbaigiančių procesų atsiradimo (vandenilio žvaigždės centre sudegimo).
Nuo pagrindinės sekos (V) į dešinę atsišakoja milžinių seka (III), kuriai priklauso savo amžių baigiančios žvaigždės - milžinės. Milžinėse jau dega ir helis bei kiti sunkesni elementai. Savo amžių baigianti Saulė taip pat pasuks šiuo keliu, pakeliui kirsdama ir IV grupę.
Baltosios nykšukės užima visiškai kitą sritį žemai apačioje.
Dar viena įdomi diagramos ypatybė yra taip vadinama Hercšprungo spraga. Tai yra sritis su mažesne žvaigždžių koncentracija tarp A5 ir G0 spektrinės klasės ir tarp +1 ir -3 absoliutinių ryškių srityje (t.y. tarp pagrindinės sekos viršaus ir milžinių horizontalioje sekoje). Hercšprungo spraga faktiškai yra nestabilumo juostos apatinėje dalyje. Joje randamos kintamosios žvaigdės (pvz., - Cefeidės).
[taisyti] Diagrama
Pagrindinės HR diagramos žvaigždžių grupės yra šios:
- I - Supermilžinės - labai masyvios ir ryškios žvaigždės, jau bebaigiančios savo gyvenimą. Tokios žvaigždės labai retos - maždaug viena iš milijono. Šitoks gigantas yra Betelgeizė.
- II - Ryškios milžinės (irgi masyvios žvaigždės). Pavyzdžiai: Sargas, Alphard.
- III - Milžinės. Skirtingai nuo pirmųjų dviejų grupių, čia atsiduria paprastos (Saulės dydžio) žvaigždės savo raidos pabaigoje. Ją kerta ir masyvių žvaigždžių vystymosi kreivės (pakeliui į supermilžinių kategoriją). Pavyzdys: Arktūras.
- IV - Submilžinės - pagrindinę seką jau paliekančios žvaigždės, esančios pakeliui į milžinių kategoriją. Pavyzdys: Prokyonas.
- V - Pagrindinė seka (kartais astronomų vadinama nykštukėmis). Didžiąją savo amžiaus dalį joje praleidžia dauguma žvaigždžių. Pavyzdžiai: Saulė, Vega, Sirijus.
- Baltosios nykštukės nepriklauso nė vienai šių grupių ir išsidėsto žemai kairėje (debesėlis, pažymėtas 5).
