Frankfurto mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Frankfurto mokykla - šiuolaikinės industrinės visuomenės neomarksistinė kritikos teorija. Ją 1930 m. Frankfurto Socialinių tyrimų institute įkūrė Maksas Horkheimeris. 1933 m., stiprėjant nacių judėjimui, ji persikėlė į JAV. Jai priklausė H. Markuzė, E. Fromas, T.Adornas, J. Habermasas, Valteris Benjaminas ir kiti mąstytojai. Formaliai tokiu pavadinimo neegzistavo jokia institucija, o ir patys jos nariai savęs taip nevadino. Tai tik neformalus apibūdinimas mąstytojų, susijusių su FSTI arba patyrusių jo įtaką.

[taisyti] Kritikos teorija

Priekyje M. Horkheimeris (kairėje) ir T. Adornas (dešinėje), toliau dešinėje Jurgenas Habermasas, 1965 m.

Termino „kritikos teorija“ panaudojimas turėjo kelis tikslus: 1) jis išsiskyrė iš tradicinių teorijų įvardijimų; 2) leido išvengti „marksizmo“ etiketės; 3) tiesiogiai siejo su I. Kantu, kuriam terminas „kritika“ reiškė filosofinių apribojimų pateikimą, ryšį tarp jų ir moralinės nepriklausomybės; 4) parodė sąsają su K. Markso pagrindiniu veikalu „Kapitalas: politinės ekonomijos kritika“.

Vėliau, su Horkheimerio ir Adorno „Nušvitimo dialektika“ (1944) bei Adorno „Minima Moralia“ (1951). Kapitalizmo kritika virto visos Vakarų civilizacijos, kurioje nepavyksta rasti analogiškos proletariatui jėgos, kritika. Homero „Odisėja“ pasinaudota kaip buržuazinio požiūrio analizės paradigma. Tuo metu, kai atrodo, kad net pati tikrovė virsta ideologija, kritikos teorija gali padėti tik tuo, kad tiria individo subjektyvios patirties dialektinius prieštaravimus.

Adorno, turėjusio muzikinį išsilavinimą, veikale „Šiuolaikinės muzikos filosofija“ pasisakoma net prieš grožį, mat šis tapo išsivysčiusios kapitalistinės visuomenės ideologijos dalimi. Tik avangardinis menas ir muzika nemeluoja, nes perteikia tikras žmonių kančias. Tiesą mene įmanoma pasiekti tik neigiant tradicines estetikos formas ir tradicinę grožio sampratą.

Pasibaigus „Šaltajam karui“, galutinai paaiškėjo, kad socialinė struktūra yra visiškai pasikeitusi. Tai sukėlė absoliutaus neigimo bandymus – H. Markūzės „Vienmatį žmogų“ ir Adorno „Neigiančiąją dialektiką“. Tuo metu Sociologinių tyrimų institutas vėl grįžta į Frankfurtą, kad taptų Vokietijos sociologinio auklėjimo ir demokratijos vystymo pagrindine jėga.

Ir pagaliau išsirutuliojo J. Habermaso komunikacijos teorija, kuri pabandė išspręsti daugelį silpnų kritikos teorijos vietų – prieštaravimus tarp materialistinio ir transcendentinio metodų, tarp marksistinės socialinės teorijos ir individo kritinio racionalumo, tarp kultūrinių-psichologinių reiškinių ir visuomenės ekonominės struktūros. Habermasas akcentus nuo atskiro subjekto racionalumo perkelia prie subjektų bendravimo racionalumo.

[taisyti] Kritikos teorijos principai

Filosofijos sąvokų suliejamos su politine ekonomija ir sociologija:

• Iš K. Markso paimta susvetimėjimo, klasių kovos koncepcijos;

• Iš Z. Froido paimta asmenybės sąranga ir pasąmonė. Per malonumą patenkinami visi instinktai. Priešindamasis gamtai ir socialinei aplinkai žmogus nuslopina instinktus ir juos, remdamasis realumo principu, pakeičia. Todėl malonumo principas paklūsta realumo principui ir žmogus tampa pavergtas visuomenės;

• Iš Hėgelio paimta dialektika, kuriuo pakeičiamas dialektinis materializmas. Perimtas neigimo paneigimo principas, ir pakeistas absoliučiu neigimu;

• Iš G. Lukačo paimta nuostata, kad bet kuri ideologija yra klaidinga ir privalo būti sunaikinta, o taip pat sudaiktinimo idėja.

Metodologiniai mokyklos principai:

1. Pozityvizmo neigimas;
2. Humanizmo nuostatų laikymasis, jokių žmogaus engimo formų nepripažinimas;
3. Žmogiškojo vaidmens pabrėžimas visuose socialiniuose santykiuose.

Pagrindinės Frankfurto mokyklos nuostatos:

1. Vėlyvojo kapitalizmo ir socializmo pateikimas kaip dvi tos pačios industrinės visuomenės atmainas;
2. Proletariato revoliucinio vaidmens istorijoje neigimas;
3. Dialektinės neigimo kategorijos suabsoliutinimas bei totalitarizmo ir autoritarizmo kritika.