Bemolis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bemoliu muzikoje vadinamas natos tono aukščio sumažinimas vienu pustoniu, taip pat ir muzikinės notacijos simbolis, pažymintis tokį vertės pakeitimą. Bemolis yra vienas iš alteracijos ženklų.
Bemolis žinomas muzikoje jau nuo Viduramžių. Kai kuriose bažnytinėse dermėse, stengiantis išvengti disonuojančio sąskambio B-D-F, pirmoji jo nata būdavo sumažinama per pustonį, taip sukuriant mažorinį akordą. Šis natos variantas, B bemolis, buvo žymimas lotyniškąja b mažąja raide, skirtingai nuo paprastosios B, žymėtos gotiškąja b mažąja raide. Atsiradus ir daugiau alteruotų natų, šis ženklas netruko tapti bemolio simboliu (b).
Analogiškai diezui, egzistuoja ir kitokios bemolio versijos: pusinis bemolis (sumažinantis natos vertę ketvirčiu tono), pusantrinis bemolis (sumažinantis natos vertę trimis ketvirčiais tono) bei dvigubasis bemolis (sumažinantis natos vertę visu tonu). Pastarasis yra žymimas dviem greta parašytais bemolio simboliais (bb), kitų bemolių notacija yra nenusistovėjusi ir kinta priklausomai nuo kompozitoriaus skonio ir įpročių.
Priešingos reikšmės ženklas, pustoniu padidinantis natos tono aukštį, yra diezas.
