Antikūnis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Antikūnai (Ak) - arba imunoglobulinai (Ig), tai baltyminės medžiagos, kurios susidaro organizme, į jį patekus svetimų medžiagų (mikroorganizmų, svetimų baltymų). Prieš savas mmedžiagas susidarę antikūnai vadinami autoantikūnais, jie sukelia autoimunines ligas.
[taisyti] Tipai
Pagal sunkiają grandinę skirami keli Ak tipai:
- IgG – pagrindinis antikūnų tipas; svarbūs papildomam komplemento sistemos aktyvinimui, gali būti specifiškai surišamas makrofagų ir neutrofilų; vienintelis pereina placentą.
- IgA – dimeras, sudaro pagrindinę Ak klasę sekrecijos skysčiuose, įskaitant seilių, ašarų, pieno, kvėpavimo ir žarnyno sekreciją;
- IgE – svarbus alerginių reakcijų išsivystyme; jungianti prie tukliųjų ląstelių ir bazofilų Fc receptorių, kurie prijungia IgE su labai dideliu afiniškumu. Prijungtos IgE molekulės fukncionuoja kaip pasyviai igyti Ag receptoriai. Vėlesnis Ag prijungimas sukels įvairių citokinų ir histamino sekreciją tukliosiomis ląstelėmis ir bazofilais. Be to, tukliosios ląstelės sekretuos veiksnius, kurie pritraukia ir aktyvina eozinofilus, turinčius Fc receptorius, surišančius IgE molekules ir galinčiau naikinti įvairius parazitus.
- IgM - pentameras, svarbus pirminio imuninio atsako formavimesi.
- IgD - membraninis, svarbus B limfocitų brendimui.
Aktyviausiai antikūnius gamina limfocitai ir monocitai. Kraujo plazmoje esantys antikūnai įvairiai veikia į organizmą prasiskverbusius svetimkūnius: vieni juos sulipdo, kiti sulipdytas daleles nusodina, o treti tirpdo, ardo. Antikūnų yra labai įvairių, ir kiekvienas iš jų naikina tik tuos mikroorganizmus, jų nuodus ar svetimus baltymus, dėl kurių jis susidarė.
Imunoglobulinai koduojami sudėtingos imunoglobulinų genų sistemos.
