1871 m. Vokietijos konstitucija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
|
||||
|---|---|---|---|---|
 |
||||
| Valstybė: | Vokietija | |||
| Priėmimo data: | 1871 balandžio 16 d. | |||
| Galiojimas: | 1871 - 1919 m. | |||
| Valdymo forma: | Konstitucinė monarchija, imperija | |||
| Įstatymų leidžiamoji valdžia: | Parlamentas – Bundesratas (Sąjungos taryba) ir Reichstagas | |||
| Vykdomoji valdžia: | Imperatorius (kaizeris) | |||
1871 m. Vokietijos Konstitucija - Vokietijos konstitucija, priimta 1871 m. balandžio 16 d. ir įtvirtinusi Prūsijos viešpatavimą Vokietijos imperijoje.
Turinys |
[taisyti] Priėmimo aplinkybės
Sustiprėjusi Prūsija siekė plėsti savo įtaką vokiečių valstybėms. Tam trukdė Austrijos imperija, kuri jau buvo iš esmės nebe vokiška valstybė. Po trumpo 1866 m. karo Prūsija sutriuškino austrus ir vietoj Vokiečių sąjungos įkūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą. Šios sąjungos Steigiamasis reichstagas 1867 m. priėmė konstituciją, į kurią įėjo nemažai 1849 m. Frankfurto konstitucijos demokratinių nuostatų – visuotiniai, lygūs, slapti rinkimai į Reichstagą, piliečių teisės ir laisvės. Sąjungos prezidento pareigos turėjo būti suteikiamos Prūsijos karaliui, kuriam pavesta vykdomoji valdžia, įgyvendinama per jo paties skiriamą ir jam atsakingą kanclerį. Po pergalės 1870 m. kare su Prancūzija, Šiaurės Vokietijos sąjunga dar išplėtė savo teritoriją, tapo stipriausia valstybe Europoje. Netrukus sukurta Antroji Vokietijos imperija, kuri įtvirtinta 1871 m. balandžio 16 d. konstitucijoje. Faktiškai įtvirtintas Prūsijos viešpatavimas federacijoje.
[taisyti] Valstybinė santvarka
Imperija, federacinė valstybė iš 22 monarchijų ir 3 laisvųjų miestų.
[taisyti] Federacijos ir jos narių santykis
Imperijos įstatymai viršesni už federacijos subjektų. Federacijai priklausė užsienio reikalų, ginkluotųjų pajėgų tvarkymas, finansiniai bei ūkiniai reikalai (muitai, prekyba, pinigai, bankai, paštas, keliai) bei visų sričių teisninis reguliavimas, teismų veiklos organizavimas. Federacijos subjektai išlaiko savo konstitucijas, landtagus, vyriausybes. Jie tvarko žmogaus teises, bažnyčios reikalus, švietimą, tiesioginių mokesčių rinkimą ir administraciją.
[taisyti] Įstatymų leidžiamoji valdžia
Dvejų rūmų parlamentas – Bundestagas (Sąjungos taryba) ir Reichstagas. Abeji rūmai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įstatymų priėmimui reikėjo abejų rūmų narių balsų daugumos ir imperatoriaus sankcijos. Bundestagas turėjo duoti administracijai nurodymus įstatymų taikymo klausimais, skirti kai kuriuos pareigūnus, spręsti ginčus tarp federacijos narių, galėjo vienas leisti įsakus.Reichstagas turėjo savo kompetencijos ribose siūlyti ir priimti įstatymus, tvirtinti imperijos biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Bundestagas susidėjo iš federacijos narių vyriausybių skiriamų atstovų. Reichstagas renkamas visuotiniais (vyrai, išskyrus karius, 25 m.), tiesioginiais slaptais rinkimais 3 metams (vėliau 5 m.).
[taisyti] Įstatymų vykdomoji valdžia
Imperatorius, turintis kaizerio titulą. Jis tvarko tarptautinius reikalus, skelbia imperijos vardu karą (Bundestago pritarimu), sudaro taiką, sudaro sąjungas, akredituoja pasiuntinius, gali sušaukti ir paleisti parlamento rūmus, siūlo įstatymų projektus, juos tvirtina ir skelbia, prižiūri jų vykdymą. Imperatorius skiria imperijos kanclerį, kuris tik jam ir atsakingas, kontrasignuoja jo nutarimus ir potvarkius. Kancleris tvarko imperijos reikalus, jis yra vienintelis imperijos ministras, skiriantis sau pavaldžius įvairių žinybų vadovus. Kancleris yra Bundestago pirmininkas, taigi gali užkirsti kelią įstatymų priėmimui jame. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: kaizeriu tampa Prūsijos karalius, kancleriu – Prūsijos ministras pirmininkas.
[taisyti] Žmogaus teisių įtvirtinimas
Teisės ir laisvės nedeklaruojamos, tai palikta federacijos narių kompetencijai.
[taisyti] Svarbiausios nuostatos
- Stipri federacija, su labai ribotomis jos subjektų teisėmis.
- Dvejų rūmų parlamentas, Bundestagas atstovauja federacijos subjektams, Reichstagas tautai.
- Stipri imperatoriaus ir jo skiriamo kanclerio valdžia.
- Aiškus Prūsijos viršenybės įtvirtinimas.
- Aktyvi kolonizaciją. Stengimasis tapti viena galingiausių kolonijinių šalių pasaulyje. Milžiniško laivyno statymas, stengiantis pralenkti Didžiąją Britaniją.
