Meidži laikotarpis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.


Japonijos istorija
Paleolitas
Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis

Meidži laikotarpis (jap. 明治時代 Meiji jidai) - Japonijos istorijos laikotarpis 1868-1912, pavadintas pagal tuo laikotarpiu valdžiusio imperatoriaus Macuhito epochos devizą. Jis reiškia "apšviestas valdymas". Laikotarpis pradėjo kokybiškai naują Japonijos istorijos periodą, kuomet šalis atsivėrė vakarams ir ėmė labai sparčiai vystytis. Jis tampriai susijęs su gausiomis vykdytomis reformomis, vadinamomis Meidži restauracija.

[taisyti] Laikotarpio prielaidos

1853 M. Perry vadovaujamas amerikiečių laivynas Japonijai pateikė ultimatumą, liepdamas atidaryti uostus. Šioguno valdoma šalis buvo priversta nusileisti – 1858 m pasirašyta sutartis, kuria Japonija įvykdė kaikoku – šalies atidarymą.

Remiantis apinkinių šalių patirtimi Japonija turėjo būti kolonizuota, tačiau vakarinių šalies provincijų – Sacuma ir Čiošiu samurajų iniciatyva čia buvo įvykdytos reformos. 1864 m prasidėjus sukilimui prieš šiogūnatą, 1868 sausio 03 d sukilėliai įsiveržė į Kiotą ir paskelbė, kad atkuriama imperatoriaus valdžia. Į sostą sėdo mažametis Imperatorius Meidži. Kitais metais Imperatorius pervežtas į Edo miestą ir apgyvendintas pilyje. Nuo to laiko Edo įgijo naują pavadinimą – buvo pavadintas Tokijumi t.y. "Rytų sostine".

[taisyti] Laikotarpio šūkiai

Meidži laikotarpyje labai paplito įvairūs šūkiai ir lozungai, kurie gana gerai atspindėjo to meto tendencijas. Tarp jų svarbiausi:

Sonno džioi Gerbti imperatorių - išvyti barbarus
Fukoku kiohei Turtinga valstybė - milžiniška kariuomenė
Japoniška dvasia - vakarų žinios

[taisyti] Visuomenė

Imperatoriaus valdžia sparčiai griovė feodalinę sistemą ir siekė transformuoti Japoniją į modernią valstybę, savo galia nenusileidžiančią išsivysčiusioms Vakarų šalims. Kunigaikščiai daimio buvo paskirti gubernatoriais, tačiau greitai – jau 1871 m – jų valdos buvo likviduotos ir sujungtos į prefektūras; daimio neteko politinės valdžios ir ekonominės galios – paguodai jiems buvo suteikti aristokratiniai titulai kazoku (perai).

1869 oficialiai likviduota keturių luomų sistema; netekę privilegijų samurajai nepasitenkino šizoku titulu, ne kartą sukilo. Tuo metu susiformavo toks reiškinys kaip ronin, t.y. samurajai be šeimininkų, besilaikantys garbės kodekso ir klajojantys po šalį. 1877 m. samurajai galutinai pralaimėjo ir įsiliejo į valstybės ir privačių firmų tarnautojų bei verslininkų sluoksnius.

[taisyti] Ekonomika

Agrarinė reforma likvidavo feodalinę žemėvaldos sistemą: žemė buvo perduota valstiečiams, ją buvo galima išpirkti už nominalią kainą, o vėliau ir parduoti. Prasidėjo intensyvi šalies industrializacija. Buvo statomi geležinkeliai, telegrafo linijos, importuojami ištisi fabrikai – vien 1868-85 buvo pastatyta per 1300 įmonių. Japonai perėmė naujausias technologijas, samdė užsienio inžinierius ir specialistus, kurie apmokė darbininkus japonus. Sparčiai vystėsi privatus pramoninis sektorius, ypač po to, kai vyriausybė pusvelčiui pardavė valstybines karinės pramonės ir strateginius objektus. Tada susiformavo stambios oligarchinės grupės zaibatsu, dalis kurių (Mitsui, Micubiši, Sumitomo ir kt.) iki šiol yra tarp didžiausių Japonijos korporacijų. Chronologiškai kapitalizmo vystymasis Japonijoje sutapo su analogišku procesu Vokietijoje, Rusijoje, Italijoje, tačiau vyko daug sparčiau.

[taisyti] Teisė ir politinė sistema

Sparčiai, pasiremiant Vakarų šalių patirtimi, buvo modernizuojama politinė sistema, kuriama moderni teisė, remiantis vokiečių teisės tradicijomis. Spaudžiant samurajų kilmės intelektualams, su vokiečių teisininko Hermanno Roeslerio pagalba buvo sudaryta ir 1889 m paskelbta kaip „imperatoriaus dovana“ konstitucija. 1889 m. konstitucija reikšminga pirmiausia tuo, kad buvo įtvirtintos piliečių demokratinės teisės ir laisvės ir padarytas svarbus žingsnis link atstovaujamos valdžios principo įgyvendinimo.

Panašiai kaip ir Vokietijoje, šalyje buvo sukurta kabinetinė sistema, kurioje imperatorius turėjo plačias vykdomosios valdžios galios, tarp jų ir teisę spręsti karo ir taikos klausimus, savo nuožiūra sukviesti, uždaryti, paleisti žemuosius parlamento rūmus. Ministrų kabinetas buvo atsakingas imperatoriui. Aukštutinius – perų rūmus sudarė imperatoriaus šeimos ir kitų aristokratiškų giminių atstovai. Realiai valdžią monopolizavo nedidelė lyderių grupė - vadinamieji genro. Rinkiminę teisę ribojo turto cenzas, kuris vėliau buvo mažinamas, o 1925 m. įvesta visuotinė rinkiminė teisė vyrams.

[taisyti] Politinė raida

1881 m susikūrė Liberalų partija (Jiyūto), kurios nariai buvo daugiausia turtingi fermeriai, 1882 – Rytų socialistinė partija.

[taisyti] Nacionalizmas

Japonija buvo vienintelė Rytų valstybė, kuri netapo Vakarų šalių kolonija ar pusiau kolonija ir į jų iššūkį sureagavo greitai ir adekvatiškai. Po kelių dešimtmečių radikalių reformų ir intensyvaus mokymosi Japonija XIX a. pabaigoje niekuo nenusileido išsivysčiusioms Vakarų šalims.

Kaip ir to meto Europoje, buvo forsuojamas tautinio identiteto kūrimas. Šintoizmas buvo paskelbtas nacionaline religija. 1872 m. įvestas privalomas švietimas, kuriame svarbią vietą užėmė šintoistinė ir konfucianistinė pasaulėžiūra, japoniškojo patriotizmo ugdymas.

[taisyti] Ekspansija

Sustiprėjusi ekonomiškai, Japonija pradėjo ekspansyvią užsienio politiką. Artimiausias objektas buvo Korėja. 1876 m. Japonija privertė Korėją pasirašyti nelygiateisę sutartį, suteikusią japonams prekybines privilegijas. 1879 m galutinai prijungta Riūkiū karalystė, nuo 17 a mokėjusi duoklę Japonijai.

1894 m. Japonija nustebino pasaulį, nesunkiai laimėjusi trumpą karą su Kinija dėl įtakos Korėjoje. 1895 04 17 Šimonoseki sutartimi buvo prijungta Formoza (Taivanas), Liaotong pusiasalis ir Penghu (Peskadorų) salos, išsiderėta karinė kontribucija. Japonija įgijo nuolaidas ir privilegijas, kuriomis Kinijoje naudojosi Vakarų valstybės. Rusijai, Prancūzijai ir Vokietijai spaudžiant, Liaotong teko grąžinti.

Matydama, kad Rusija didina savo įtaką Korėjoje ir Mandžiūrijoje, Japonija sustiprino savo armiją bei karinį laivyną ir, 1902 m. sudariusi aljansą su Britanija, nutraukė diplomatinius santykius su Rusija, po kelių dienų puolė Rusijos laivyną Port-Artūre ir Inčhone. Taip prasidėjo Japonijos - Rusijos karas. Po serijos skaudžių pralaimėjimų, ypač prie Mukdeno sausumoje (nežiūrint persvaros kareiviais ir artilerija) ir Rusijos Baltijos laivyno sunaikinimo Cušimos sąsiauryje, Rusija Portsmuto sutartimi 1905 09 05 pripažino Japonijos politinius, karinius ir ekonominius interesus Korėjoje ir Mandžūrijoje, perdavė Japonijai nuomojamą Port-Artūro bazę ir uostą, ir visam laikui atidavė Japonijai pietinę Sachalino dalį (piečiau 50-osios paralelės).

Japonijos pergalė prieš Rusiją, kuri buvo laikoma europine valstybe, ne tik pakeitė galios balansą Tolimuosiuose Rytuose, bet ir sukėlė antikolonijinių judėjimų bangą Azijos šalyse. Tačiau Japonijai karas atsiėjo brangiai (2 mld. jenų, 166 000 žuvusių ir sužeistų) ir, neišsiderėjus reparacijų iš Rusijos, Japonijos vyriausybė siekė ekonominės ir politinės naudos, tęsdama ekspansyvią politiką. Korėja tapo Japonijos protektoratu, o 1910 m, po prezidento Ito Hirobumi nužudymo, buvo formaliai aneksuota.