Augustinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Augustinus, Aurelius

Gimė	Mirė
354 lapkričio 13	430 Rugpjūčio 28
Tagastėje, Numidijoje.	Hipono Regiuse, Šiaurės Afrikoje

Aurelijus Augustinas, Augustinas iš Hipo, Šventasisi Augustinas (Aurelius Augustinus; 354 lapkričio 13 - 430 rugpjūčio 28 d.) — krikščionių šventasis, įtakingiausias katalikų bažnyčios teologas, filosofas ir bažnyčios mokslo skleidėjas. Augustinų vienuolių ordino patronas. Daugelis protestantų, ypač kalvinistų, jį laiko vienu iš teologinių Reformacijos įkvėpėju.

[taisyti] Gyvenimas, dvasinė raida ir veikla

Augustinas gimė 354 m. Tagastėje (dabartinis Souk Ahras, Alžyras), neturtingo pagonio Patricijaus ir krikščionės Monikos (vėliau šventoji) šeimoje. Pradinį išsilavinimą gavo Tagastėje. Būdamas 17 m. išvyko mokytis retorikos į Kartaginą. Jaunuolis Augustinas gyveno hedonistiškai, Kartaginoje susipažino su jauna moterimi, kuri buvo jo sugulove per tolimesnius 15 metų. Tuo metu jam gimė sūnus Adeodatas. Po trejeto metų studentiško gyvenimo 19 metų jaunuolis Augustinas, skaitydamas Cicerono (dingusį) veikalą Hortensius) susidomėjo filosofija. Krikščionių Šventieji Raštai tuo metu jo, retorikos mokytojo, netenkino dėl savo paprastumo. 374-383 m. buvo manicheizmo šalininkas. Manicheizmo dualizmas taip pat jo netenkino, dėl to jis prisidėjo prie naujosios (Platono) akademijos skeptikų, studijavo neoplatonizmą. 375 m. buvo laisvojo meno mokytoju savo gimtajame miestelyje, vėliau Kartaginoje, 383 m. išvyko į Romą. Nors Romoje Augustinas tikėjosi surasti geriausius retorikos specialistus, tačiau vietinės retorikos mokyklos jį nuvylė.

Augustinas ir Monika (1846), Ary Scheffer.

Draugai manichejai pristatė Augustiną Romos miesto prefektui Simachui, kurio paprašė suteikti Augustinui retorikos profesoriaus vietą imperatoriškajame dvare Milane. Gavęs šią vietą 384 m. Augustinas išvyko į Milaną. Apie savo dvasinį gyvenimą šiuo laikotarpiu parašė savo "Išpažintyje" (Confessiones). Augustino motina, kuri buvo pas jį atvykusi spaudė jį tapti kataliku, tačiau gyvenant Milane Augutinui didžiausią įspūdį padarė šv. Ambraziejaus pamokslai. Jie griovė Augustino prietarus dėl Šventųjų Raštų ir krikščionybės bendrai. Augustinas atsisakė manicheizmo, tačiau netapo kataliku kaip Ambraziejus ar Monika, bet pasirinko pagonišką neoplatonistinį požiūrį į tiesą, kuris kurį laiką atrodė padedantis atsakyti į jam rūpimus klausimus, tačiau galiausiai jis perėjo į skepticizmą.

Neoplatonikų, ypač Plotino (išverstų Marijaus Viktorino) raštų skaitymas atskleidė Augustinui platų akiratį kaip spekuliatyviniu būdu suprasti krikščionių tikėjimą. Po sunkios kovos su savo aistringa prigimtimi, šv. Antano ir kitų to meto Rytų vienuolių didelės dorovės pavyzdžio įkvėptas, beskaitydamas šv. Pauliaus laiško romėnams 13 sk. 13 ir 14 eilutes, 387 m. atsivertė į krikščionybę. Atsivertęs Augustinas atsisakė mokytojo darbo, atsidėjo rengtis krikštui, kurį priėmė iš šv. Ambraziejaus rankų per 387 m. Velykas kartu su savo sūnumi Adeodatu (netrukus mirusiu 16 m. amžiuje) ir draugu Alypium. Ostijoje mirus Augustino motinai Monikai, Augustinas kurį laiką praleido Romoje, po to 388 m. grįžo į gimtąją Tagastę. Čia jis ruošėsi ramiai gyventi su draugais ir atsidėti studijoms. Tačiau 391 m. Hippo vyskupas jį įšventino į kunigus, o 394 m. beveik prievarta buvo įšventintas į vyskupus ir paskirtas senojo vyskupo Valerijaus koadjutoriumi, po kurio mirties 396 m. tapo pilnateisių Hippo diecezijos vyskupu. Per 34 vyskupavimo metus Augustinas nuolat dirbo sakydamas pamokslus, rūpindamasis kunigų ir liaudies reikalais. Kovojo su to meto religinėmis kryptimis - manichejais, arijonais, donatistais, pelagionais ir semipelagionais, kvietė sinodus, siuntinėjo laiškus, savo veikla apimdamas visą to meto katalikiškąjį Vakarų pasaulį. Mirė vandalų valdovui Geizerichui apgulus Hippo miestą. Augustino kūnas yra augustinų bažnyčioje Pavijoje (San Pietro in Ciel d'oro), kur jį VIII a. iš Afrikos pergabeno langobardų valdovas Luitprandas. Augustino gyvenimą pirmasisi aprašė jo mokinys ir draugas Posidijus.

[taisyti] Filosofija

Augustino filosofija formavosi neoplatonizmo (iš dalies ir neopitagorizmo) įtakoje. Tačiau Augustinas neoplatonizmą sukrikščionino, panašiai kaip vėliau Tomas Akvinietis sukrikščionino aristotelizmą. Augustino filosofinio mąstymo pagrindinis bruožas - karštas tiesos troškimas, siekis pažinti Dievą ir sielą (Deum at animam scire cupio).

Augusto teologija pagrįsta jo mokymu apie Dieviškąją Trejybę ("De Trinitate", 399-419 m.), žmogaus prigimties nuodėmingumą bei būtinybę siekti palaimos. Jo Dievo ir žmogaus santykio apibrėžimu remtasi ir vėlesniais šimtmečiais. Knygoje "Apie Dievo valstybę", 413-426 m. sukūrė istorinį filosofinį modelį, dėl kurio ginčytasi Viduramžiais. Savo etikoje Augustinas bandė suderinti dorybę ir dieviškąją apvaizdą (providencializmas).

[taisyti] Veikalai

Prieš akademikus (Contra Academicos, 386)
Apie palaimingą gyvenimą (De vita beata, 386)
Apie tvarką (De ordine, 386)
De dialectica (387)
Apie sielos nemirtingumą (De immortalitate animae, 387)
Apie sielos didybę (De quantitate animae, 387-388)
Apie Katalikų Bažnyčios papročius (De moribus ecclesiae catholicae, 387-389)
Apie muziką (De musica, 388)
Apie laisvąjį sprendimą (De libero arbitrio, 388-395)
De diversis quaestionibus(388-395)
Apie mokytoją (De magistro, 389)
Apie tikrąją religiją (De vera religione, 389/391)
Contra Manichaeos de duabus animabus (392)
De mendacio (394)
De sermone Domini in monte (394)
De doctrina christiana (397-426)
Išpažinimai (Confessiones, 397-398)
De natura boni contra manichaeos (399)
Contra Faustum manichaeum (399)
Apie Dievo valstybę (De civitate Dei, pradėta apie 413, baigta 426)
Apie Trejybę (De trinitate, 400-416)
Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai (De genesi ad litteram, 401-414)
De spiritu et littera (412)
De perfectione justicia hominis (412)
In ioannis evangelium tractatus (416)
De nuptiis et concupiscentia (419-421)
De cura pro mortuis (421)
Enchiridion de Fide, Spe et Charitate (421)
Retractiones (428)
De praedestinatione sanctorum (429)