Liudvikas XIV

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Liudvikas XIV, portreto fragmentas, dail. H.Rigo, 1701 m., Luvras

Liudvikas XIV, Karalius Saulė (pranc. Louis XIV Le Roi Soleil) (1638 m. rugsėjo 5 d. Sen Žermene – 1715 m. rugsėjo 1 d. Versalyje) - Prancūzijos karalius nuo 1643 m. Iš Burbonų dinastijos. Iki 1661 m. už regentą jo motiną Oną Austrijietę valdė Džulijus Mazarinis. Liudviko XIV valdymo metais suklestėjo absoliutizmas. Versalyje buvo pastatyti karaliaus rūmai, didelę reikšmę įgijo jų dvariškiai. Jie Liudviką XIV vadino karaliumi saule. Liudviko XIV laikų Prancūzija tapo stipriausia Europos valstybe.

[taisyti] Biografija

Liudvikas XIV, panašiai kaip ir jo tėvas Liudvikas XIII, buvo labai permainingo būdo, puldavo į kraštutinimus. Iš pradžių tėvas laikė valdžią savo rankose tvirtai, bet greit jos neteko. Sūnaus, Liudviko XIV, valdžia, priešingai - tvirtėjo pamažu ir vėliau tapo nepalaužiama.

Paauglystėje, Liudvikas XIV buvo apleistas, nes Dž.Mazarinis stengėsi palikti jį nemokšą, kad pats būtų jam reikalingas. Todėl Liudviko XIV valdymas iš tikrųjų prasidėjo tik ministrui mirus. Netrokšdamas jo mirties atvirai, Liudvikas XIV nekantriai jos laukė ir kai pagaliau ministras mirė, nevalingai pasakė: "Atvirai pasakysiu, jog neįsivaizduoju, ką būčiau daręs, jei jis būtų gyvenęs ilgiau". Nepakankamas išsilavinimas nepakenkė Liudviko XIV proto vystymuisi. Liudvikas XIV buvo toks pat protingas kaip bet kuris kitas.

Liudvikas XIV jaunystėje

Nors iš prigimties Liudvikas XIV buvo labai ūmaus būdo, bet jis taip išmoko save valdyti, kad labai retai pasiduodavo pykčiui. Tačiau svarbiausia Liudviko XIV yda buvo išdidumas. Vos tik Mazariniui numirus, Liudvikas XIV tapo kažkokiu pusdieviu, o netrukus pavirto dievybe. Jo emblema buvo saulė, o šūkis - "Nec pluribus impar" ir "Vires acquiriteundo". Labai greitai dvaras pastebėjo šią karaliaus silpnybę - garbės troškimą, todėl ministrai, generolai, meilužės, dvaro tarnai vienas per kitą ėmė jį liaupsinti, o paskui ėmė pataikauti. Pataikavimas tapo neišvengiamu karaliaus gyvenimo elementu.

Liudviko XIV protas koncentruodavosi į smulkmenas, jis laikė save didžiu administratoriumi, net pats ėmėsi armijos apginklavimo, aprangos ir kareivių apmokymo. Didžiausias malonumas karaliui buvo mokyti senus generolus, todėl tie, kurie susitaikydavo su ta mintimi, jog karalius juos moko to, ko jie nežino, galėjo būti tikri, kad jo didenybei įtiks.

[taisyti] Politika

Liudvikas XIV daug kartų kariavo dėl Prancūzijos hegemonijos Europoje; po karų su Ispanija (1667 - 1668 m.) ir Olandija (1672 - 1678 m.) įgijo naujų žemių. Kovodamas su Ispanija ir Austrija, rėmė Švediją, Prūsiją, stengėsi įtvirtinti savo įtaką Žečpospolitoje (prancūzams palankių bajorų grupei čia vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris K.Pacas). 1666 m. sudarė slaptą sutartį su Žečpospolitos karaliumi Jonu Kazimieru, pagal kurią Žečpospolitos valdovu turėjo tapti Prancūzijos kandidatas.

1682 m. Liudviko XIV sušauktas Prancūzijos bažnytinis susirinkimas priėmė deklaraciją, kuri įtvirtino galikonybę (paskelbta, kad karalius nepriklausomas nuo Popiežiaus, o Popiežiaus valdžia Prancūzijoje apribojama).

Liudvikas XIV persekiojo evangelikus reformatus (hugenotus) (1685 m. atšauktas Nanto ediktas).

Karaliaujant Liudvikui XIV, buvo pasiekta trijų didelių dalykų: monarchijos vienybės, centralizuotos administracijos ir didesnės teritorijos. Napoleonas nebuvo toks laimingas ir imperijai negalėjo palikti tų sienų, kurias perėmė iš Respublikos. Napoleonas apie Liudviką XIV sakė: "Tai buvo valdovas geriausiai iš visų išmanęs savo reikalus".