Mykolas Biržiška

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mykolas Biržiška (1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (Mažeikių raj.) - 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele, JAV) – literatūros istorikas, Antano Biržiškos sūnus, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų brolis.

[taisyti] Biografija

1895 - 1902 m. mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas: už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą. 1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 1901 m. už slapto vakaro iš universitetų pašalintiems studentams šelpti suorganizavimą pats buvo pašalintas iš gimnazijos, bet vėliau leista ją baigti.

1901 m. įstojo į Maskvos universiteto universiteto Teisės fakultetą. Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už ją 1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas, nuteistas 2 m. tremties į Sibirą, bet, atsėdėjęs 5 mėn. Maskvos Butyrkų kalėjime, po to 6 mėn. Vilniaus ir Kauno kalėjimuose; paleistas tęsė studijas universitete (baigė 1907 m.), nors savo socialdemokratinių pažiūrų neatsisakė. 1905 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu.

Dėl nuolatinių streikų nutrūkus studijoms, grįžęs į Lietuvą, rengė slaptas gegužines, spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose „Naujoji Gadynė“, „Darbininkų balsas“ ir kituose. 1905 m. gruodžio 4 - 5 dienomis M. Biržiška dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, manydamas, kad šiuo įvykiu „revoliucija pasiekė aukščiausią ir garsiausią politinio ir tautinio visuomenės palikimo laipsnį“. 1903 - 1905 m. dalyvavo visose Šiaulių Gegužinėse. 1906 m. grįžo į Maskvą tęsti studijų, Petrapilyje buvo patekęs į policijos pasalą ir kratos metu neteko dalies savo bibliotekos.

Baigęs studijas, nuo 1907 m. dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, vėliau - Žemės banke. Bendradarbiavo spaudoje, 1907 - 1908 m. su Augustinu Janulaičiu redagavo „Žariją“, bendradarbiavo rusų dienraštyje „Severo Zapadnyj Golos“, 1908 - 1909 m. dirbo „Vilniaus žinių“ atsakinguoju sekretoriumi, 1910 - 1911 m. redagavo žurnalą , „Visuomenė“, 1913 - 1914 m. - Rygos Giedros kalendorių. Noriai jungėsi į įvairių lietuvių draugijų („Rūta“, „Darna“, „Varpas“) veiklą, skaitydavo lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Nuo 1908 m. - Lietuvių mokslo draugijos narys, jos vicepirmininkas. Be viso to, nuo 1907 m. dirbo LSDP centre. 1909 m. padavė prašymą priimti dirbti teisme, bet nebuvo priimtas. Po to įsidarbino referentu miesto valdyboje, bet gubernatorius jį atleido. 1909 - 1915 m. dirbo Vilniaus Žemės banke su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu.

Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti vienu iš steigėjų. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus, ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo galinga organizacija, siekiančia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška tapo vykdomojo komiteto nariu. 1915 m. rudenį Komitetas įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, M. Biržiška paskirtas jos direktoriumi; dėstė ir kitose lietuvių bei lenkų mokslo įstaigose, kursuose, dirbo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijoje.

Kartu su bendraminčiais paruošė raštą JAV prezidentui Vudro Vilsonui (Woodrow Wilson) dėl lietuvių tautos teisės turėti nepriklausomą valstybę, rengė memorandumus dėl Lenkijos pretenzijų valdyti Lietuvą. 1917 m. buvo vienas iš organizatorių Vilniaus konferencijai sušaukti. Konferencijos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1917 m. gruodžio mėn. Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybei reikalaujant pasitraukti iš tarybos, buvo išstojęs iš partijos, bet 1918 m. sausio 26 d. su Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi iš Tarybos vis tik pasitraukė, kol pasiekė, kad Vasario 16-osios akte buvo įrašyta, jog skelbiama visiška Lietuvos nepriklausomybė.

Mykolo Sleževičiaus II Ministrų kabinete Vasario 16-osios akto signatarui buvo pasiūlytos švietimo ministro pareigos. M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą, kartu su Mokslo draugija 1919 - 1921 m. organizavo Aukštuosius kursus Kaune.

1919 m. sausio 1 d. Vilnių okupavus lenkų legionieriams ir Vyriausybei nutarus persikelti į Kauną, M. Biržiška ir ministras žydų reikalams Jakovas Vygodskis kartu vykti atsisakė. Tuomet M. Biržiška buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje. 1919 m. sausio 1 d. vokiečiams užleidus Vilnių, lenkų vadui Veitkai įteikė protestą ir išplatino jį miesto gatvėse. Vilnių užėmus rusams, už aktyvų lietuvybės propagavimą buvo suimtas Vinco Kapsuko vyriausybės, bet netrukus paleistas. 1919 m. balandžio 21 d. lenkams išvijus rusus, Vilniaus lietuvių susirinkime išrinktas Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininku. 1921 m. birželio 14 d. buvo teisiamas už straipsnį laikraštyje „Straž Litwy“, bet išteisintas. 1920 m. bolševikų ir lenkų karo metu su J. Balučiu ir M. Černeckiu dalyvavo derybose, pasirašė Suvalkų sutartį.

Nuo 1920 m. spalio 23 d. Kaune redagavo dienraštį lenkų kalba „Litwa“, vėliau grįžo į Vilnių. 1922 m. sausio 20 d. lenkų suimtas ir apkaltintas tėvynės išdavimu, už ką grėsė mirties bausmė. Tik Tautų Sąjungai įsikišus, su kitais 32 veikėjais iš Lukiškių kalėjimo buvo pristatytas iki neutralios zonos ir perduotas Lietuvos kariuomenei. 1922 m. kovo - lapkričio mėn. redagavo vyriausybinį dienraštį „Lietuva“, nuo 1922 m. vasario 16 d. pradėjo dirbti Lietuvos universitete Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesorium. 1922 m. ir 1937 - 1939 fakulteto dekanas, 1925 - 1926 m. universiteto prorektorius, 1926 - 1927 rektorius. Be to, 1922 - 1930 m. dar ir „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius.

1924 m. sudarė komitetą, kuris 1930 m. Papilėje pastatė paminklą Simonui Daukantui. 1925 - 1935 m. - Vilniui vaduoti sąjungos CK pirmininkas. Nuo 1932 m. - „Lietuviškosios enciklopedijos“ vicedirektorius.

Atgavus sostinę - 1939 - 1944 m. - Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. 1944 m. birželio pasitraukė į Vokietiją, 1946 - 1949 m. - Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pinneberge (Vokietija) profesorius. Nuo 1947 m. - Lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys. Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo JAV.

1932 m. - Vytauto Didžiojo ir 1934 m. - Latvijos universitetų garbės daktaras, nuo 1941 m. - LTSR Mokslų Akademijos akademikas.

[taisyti] Kūryba

M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių. Parašė vadovėlius „Lietuvos geografija“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, „Dainų istorijos vadovėlis“, knygas „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“, „Mūsų raštų istorija“, „Iš kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“ ir kt.