Stanislovas Narutavičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Stanislovas Narutavičius (1862 m. rugsėjo 2 d. Brevikių dvare (Telšių valsčius) – 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune) - teisininkas, Lietuvos politinis veikėjas.
Gimė dvare, kuris nuo senų laikų priklausė senai Žemaičių bajorų giminei Noručiams. Jie 1413 m., Horodlės aktais gavę herbą, pavardę pakeitė į Narutowicz.
Tėvas, Jonas Narutavičius, 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas, būtų galėjęs didžiuotis savo sūnumis: vyresnysis klojo pamatus Lietuvos nepriklausomybei, jaunesnysis – Gabrielius (1865 – 1922 m.) – tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, tik šias pareigas ėjo kelias dienas – buvo nušautas.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Liepojos gimnazijoje ir Petrapilio universiteto Teisės fakultete. Gimnazijoje rinko tautosaką mokytojui Vekenstedtui, Petrapilyje priklausė slaptai studentų organizacijai „Gmina“. 1890 m. leido laikraštį „Tygodnik Powszechny“.
1905 m. revoliucijos dalyvis, Vilniaus Didžiajame seime atstovavo Alsėdžius, reikalavo nusavinti dvarininkų žemes. Kandidatavo į IV Valstybės Dūmą. 1915 - 1918 m. apylinkių valstiečius gynė nuo vokiškųjų okupantų. 1917 m. išrinktas į Vilniaus konferencijos organizacinį komitetą, konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras.
Vėliau gyveno savo ūkyje, 1919 - 1931 m. buvo renkamas Telšių tarybos nariu. 1932 m. gruodžio 31 d. Stanislovas Narutavičius nusišovė Kaune, jo palaikai palaidoti senuose šeimos kapuose.
[taisyti] Nuorodos
Banevičius, A. 111 Lietuvos Valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. Vilnius: Knyga, 1991, p. 177. Liekis, A. Signatarai. Vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996, p. 407. Lietuvos albumas. Kaunas, 1921.
