Simonas Daukantas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Simonas Daukantas (lenk. Szymon Dowkont 1793 m. spalio 26 d. Kalviuose, Skuodo raj. - 1864 m.) - Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, 1822 m. baigė Vilniaus universitetą, bet dėl filomatų - filaretų bylų teisių magistro diplomą S. Daukantas gavo tik 1825 m. Iškart po to vyksta į Rygą, kur tarnauja Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje.
Nuo 1835 m. - Senato valdininkas Sankt Peterburge, didesnę tarnybos dalį dirbęs už Lietuvos Metriką atsakingame Senato padalinyje. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. buvo gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Šis leidimas legalizavo jau veikiančias mokyklas ir leido plėsti jų tinklą, kas labai prisidėjo prie lietuvių kalbos išlaikymo ir plėtojimo.
Jau Sankt Peterburge Daukantas pradeda bendradarbiauti su M. Valančiumi. 1850 m. S. Daukantas grįžta į Žemaitiją. S. Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830 - 1831 m., nei 1863 - 1864 m. sukilimuose.
[taisyti] Visuomeninės-politinės pažiūros
Daukanto visuomeninės - politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose(visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.
Daukantas buvo vienas iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių, kurio kiti žymiausi atstovai: Kajetonas Nezabitauskis, Simonas Stanevičius, Jurgis Plateris, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.
Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Tuo pačiu S. Daukantas savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę. Savo idėjų argumentavimui Daukantas panaudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines - filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija. Romantizmas Daukanto darbuose pasireiškia daugiausia jo istorijos raštų stilistikoje, kur jis vengia specifinės mokslinės terminijos.
[taisyti] S. Daukanto kūrybinis palikimas
S. Daukantas pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai. Jo darbai iš Lietuvos istorijos:
- Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių (1822 m.);
- Istorija žemaitiška (1838 m.);
- Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (1845 m.);
- Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1850 m.).
Visi minėti kūriniai yra stambios apimties tekstai, bet visus, išskyrus „Būdą“, dar galima vadinti ir skirtingomis tos pačios Lietuvos istorijos redakcijomis, nes juose tiek naudota šaltinių bazė, tiek aprašomi siužetai yra didžiąja dalimi identiški. „Būdas“ daugiau priskirtinas kultūros istorijos žanrui.
Gyvam esant buvo išleistas tik jo „Būdas“, pasirašytas Jokūbo Laukio slapyvardžiu ir spausdintas Sankt Peterburge, kiti veikalai leisti S. Daukanto sekėjų, idėjų ir darbų tęsėjų aušrininkų XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Lenkų kalba ištraukos iš „Būdo“, išverstos R. Podbereskio, 1850 m. buvo paskelbtos Vilniuje leidžiamame „Rocznik Literacki“. Pirmasis Daukanto istorijos veikalas, t.y., „Darbai senųjų lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ buvo išleistas tik 1929 m. Kaune, t.y., praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jo parašymo. S. Daukanto parūpinta medžiaga daug naudojosi kitas žymus Lietuvos istorikas T. Narbutas, rašęs Lietuvos istoriją lenkų kalba.
Kaip kultūros istorikas Daukantas pranoko Lietuvos istoriją XIX a. gvildenusius autorius. S. Daukantas pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais išleido ir eilę populiarių knygelių („Parodymas, kaip apynius auginti“ (1847 m.), „Pamokinimas apie auginimą tabokos“ (1847 m.), „Pamokslas apie sodnus“ (1849 m.) ir kt.), kuriose naudoja švietėjišką - auklėjamąjį stilių.
[taisyti] Lietuviškų naujadarų kūrimas
Simonas Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje: laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis, dantiniai, lūpiniai, nosiniai (priebalsiai). Bet kai kurie naujadarai taip ir nepaplito: karmūša "kautynės", aušrėnai "baltai", rūbdarbis "siuvėjas", vypsonė "spektaklis".
[taisyti] Literatūra
- S. Žukas. Simonas Daukantas. Kaunas, Šviesa, 1988. 182 p.
- V. Merkys. Simonas Daukantas. Vilnius, Vyturys, 1991. 212 p.
- Lietuvių kalbos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999.
