Tadas Vrublevskis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tadas Vrublevskis (Tadeusz Wrublewski, 1858 m. lapkričio 8 d. Vilniuje - 1925 m. liepos 3 d. Vilniuje) - teisininkas, advokatas, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas.
[taisyti] Biografija
Gimęs žinomo gydytojo homeopato šeimoje, medicinos mokslų baigti negalėjo, nes ir iš Petrapilio medicinos - chirurgijos akademijos, tiek iš Varšuvos universiteto buvo pašalintas už priklausymą slaptai Lenkijos ir Lietuvos revoliucionierių organizacijai. 1881 m. buvo dvejiems metams ištremtas į Tobolsko guberniją. 1886 m. eksternu baigė Petrapilio universitetą ir tapo teisės magistru.
Dirbo advokato padėjėju Petrapilyje, o po tėvų mirties 1891 m. grįžo į Vilnių. Gyveno paveldėtame bute Universiteto g. 9, kurio didžiausias turtas buvo didelė tėvų biblioteka. Iš tėvų paveldėtas santaupas ir iš advokato praktikos gaunamas pajamas skyrė tos bibliotekos rinkiniams gausinti. Įstengė sukaupti Lietuvos istorijai ir Vilniaus miesto praeičiai labai vertingas knygas, senuosius rankraščius, dokumentus, žemėlapius, planus, fotografijas, atvirukus, taip pat rinko raižinius, paveikslus ir kitus muziejinius eksponatus. 1907 m. jis įsigijo grafų Pliaterių biblioteką su meno rinkiniu.
Sukaupė didelę masonų ložės kolekciją - iš Henriko Taturos, gyvenusio Minske, palikimo, 1909 m. iš Rusijos mokslų akademijos akademiko, rusų teatro veikėjo, rašytojo Ivano Jelagino (1725-1794 m.) palikimo, o 1913 m. - iš Vitebsko kolekcionieriaus Vaclovo Fedorovičiaus našlės Emilijos Fedorovič, iš prelato Michalo Dulskio, Dominyko Moniuškos, Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Volfgango Bartolomiejaus Bieniovskio rinkinių. Rinkiniuose buvo visas komplektas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės masonų ložių ženklų, tarp jų visų 7 laipsnių lietuviškų ložių ženklai, kitų vietovių masonų ložių ženklai, atspaudai, medaliai, „Narsus lietuvis“ ložės įstatų projekto rankraštis, apeigų taurė. 1899 m. pats įkūrė ir iki 1914 m. vadovavo promasoniškai Neošubravcų draugijai.
Liko atviras ir to meto gyvenimo aktualijoms. Visuomenėje didėjo nepasitenkinimas carine politika, teismuose daugėjo politinių bylų. Talentingam advokatui daugelyje iš jų teko dalyvauti. Jis pagarsėjo kaip skriaudžiamųjų gynėjas. 1905 - 1907 m. revoliucijos metu gynė per 400 teisiamųjų, bet ypač pagarsėjo visą Rusiją sujaudinusioje leitenanto Piotro Šmito byloje. Jo kolekcijoje buvo leitenanto Šmito portretas. Garsėjo kaip vienas iškiliausių advokatų visoje imperijoje.
Nuosekliai pasisakė prieš vienos tautos išskirtinumą, reikalaudamas pavergtoms tautoms autonominių teisių. Palaikydamas federalinės valstybės idėją, kaip nuoseklus demokratas, Pirmojoje ir Trečiojoje Rusijos Valstybės Dūmose gynė Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos teritorijų ir tautų valstybinį savarankiškumą. 1910 m. žurnalo „Visuomenė“ bendradarbis.
Kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos, išliko nuskriaustųjų lietuvių gynėjas, palaikė juos daugelyje teisminių bylų. Kaip didis humanistas ir labai teisingas žmogus, jis pelnė visų Vilniuje gyvenančių tautų – lietuvių, žydų, rusų, baltarusių ir lenkų pagarbą.
1922 m. vienbalsiai buvo priimtas Lietuvių mokslo draugijos garbės nariu. Draugijoje, taip pat ir jos organizuotuose aukštuosiuose mokslo kursuose skaitydavo paskaitas iš Vilniaus ir Lietuvos istorijos.
Dar 1912 m., siekdamas Vilniuje įkurti viešąją biblioteką, buvo įsteigęs Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos draugiją, kuri po 10 metų buvo pertvarkyta į Vrublevskių mokslinės pagalbos draugiją. 1925 m. sutiko didžiausią viso gyvenimo turtą – bibliotekos rinkinius – perduoti Vilniaus miesto globai. Tačiau iškėlė ypatingą sąlygą - ši biblioteka jokiomis aplinkybėmis neturi būti išvežta ar išblaškyta. Baigiantis deryboms dėl bibliotekos garsusis advokatas ir Vilniaus mylėtojas ir užgeso.
