Andrius Bulota

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Andrius Bulota (1872 m. lapkričio 16 d. Putriškiuose (Marijampolės raj.) - 1941 m. rugpjūčio 16 d. hitlerininkų sušaudytas Paneriuose prie Vilniaus) – teisininkas, publicistas, Lietuvos politinis veikėjas.

[taisyti] Biografija

1897 m. baigė Petrapilio universiteto Teisės fakultetą. Bendravo su Vincu Kudirka, Jonu Kriaučiūnu, Stasiu Matulaičiu. Savo eilėraščius ir korespondencijas spausdino laikraščiuose „Varpas“ ir „Ūkininkas“.

Nuo 1904 m. dirbo advokatu Vilniuje, dažniausiai dalyvavo darbininkams iškeltose ir politinėse bylose. 1905 m. buvo vienas iš pašto tarnautojų streiko organizatorių, už tai policijos suimtas ir kalintas.

1907 - 1912 m. - Rusijos II ir III Valstybė Dūmos deputatas, dirbo trudovikų frakcijoje. II Valstybės Dūmoje buvo frakcijos sekretorius, III Dūmoje - frakcijos pirmininkas.

1917 m. gegužės mėn. atstovavo Rusijos socialistų revoliucionierių partiją Darbininkų deputatų tarybos Centro komitete, dirbo tarybos juridinio skyriaus vadovu. Vadovavo valstybinei komisijai liepos mėn. bolševikų rengtam sukilimui tirti. 1917 m. pabaigoje išrinktas Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos CK nariu, išrinktas Rusijos Steigiamojo susirinkimo deputatu. 1921 m. dalyvavo Steigiamojo susirinkimo deputatų suvažiavime Paryžiuje.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo advokatu Marijampolėje, dėstė Marijampolės gimnazijoje.

1929 m. apkaltintas pasikėsinimo į Augustiną Valdemarą rengimu ir ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. Po 3 mėn. leista išvykti į Čekoslovakiją. 1930 m. grįžęs į Marijampolę, vėl užsiėmė advokato praktika.

1940 m. birželio mėn., rusams okupavus Lietuvą, paskirtas Liaudies seimo rinkimų komisijos nariu. 1940 - 1941 m. dirbo LTSR Aukščiausios tarybos prezidiumo juridinio skyriaus vedėju.

1916 - 1917 m. kartu su žmona Aleksandra ir rašytoja Julija Žemaite lankėsi Amerikoje, rinkdami aukas nukentėjusiems nuo karo. Rūpinosi Žemaitės raštų leidimu (1 - 4 tomai išėjo 1924 - 1929 m.) Parašė įvadą Žemaitės apsakymams, A. Bulotienės išverstiems į rusų kalbą (išspausdinti žurnale Современник, 1913, Nr. 9).