Žemaitija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žemaičių kunigaikštystė XVIII a. (Žemaičių kultūros draugijos išleistas žemėlapis, dail. A.Každailis)

Žemaitija, vienas iš 6 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų. Teritorija - ~21000 km². Taip pat - istorinis regionas (ist. liet. Žemaičiai, lot. Samogitia). Dab. Žemaitijos etnokultūrinis regionas apima maždaug pusę istorinių Žemaičių teritorijos.

[taisyti] Gyventojai

Didelė dalis šiuolaikinio Žemaitijos regiono gyventojų kalba žemaičių tarme arba kalba, tačiau pati sąvoka "žemaičių kalba" skirtingais laikotarpiais reiškė skirtingus dalykus.

XVIII-XIX a. dabartinė (dialektologinė) Žemaitija pačių jos gyventojų buvo suvokiama vien kaip "Vakarų Žemaičiai" (ankstesniais amžiais - tikriausiai dar ir kaip "Karšuvos žemė"). XIX a. pab. - XX a. I pusėje susiformuoja ir įsigali dialektologinė Žemaitijos samprata, šį regioną tapatinanti tik su vad. žemaičių tarmės arealu. LDK ir carinės okupacijos laikais "žemaičių kalba" vadinta Vidurio Lietuvoje (tarp Dubysos ir Šventosios) vartojama lietuvių kalbos tarmė (XX a. Kazimieras Būga ir kiti lietuvių kalbininkai išpopuliarino vokiečio Augusto Šleicherio XIX a. II pusėje pasiūlytą naują šios tarmės vardą - "vakarų aukštaičių tarmė").

XVIII a. pradžioje senosios žemaičių tarmės ("žemaičių kalbos") pagrindu susiformavusi pirmoji bendrinė lietuvių raštų kalba taip pat vadinta "žemaičių kalba" (ja parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos Didžiosios Lietuvos lietuviams skirtos lietuviškos knygos). Šio lietuvių rašto kalbos varianto raidą nuolat (ypač XVIII a.) įtakojo ir dabartinė žemaičių tarmė, kuri pati rašytinės formos neturėjo iki pat XX a. 2-3 dešimtmečio.

Svarbiausi etnokultūrinės Žemaitijos miestai:

• Raseiniai - 12 305 gyv., istorinė Žemaitijos (Žemaičių seniūnijos) sostinė, dabar – Pietų Žemaitijos etnokultūrinio paregionio centras,
• Telšiai - 31 460 gyv., Žemaitijos etnokultūrinio regiono centras, apskrities centras,
• Šiauliai - 133 883 gyv., apskrities centras,
• Mažeikiai - 42 675 gyv.,
• Tauragė - 29 124 gyv., apskrities centras,
• Plungė - 23 436 gyv.,
• Kretinga - 21 423 gyv.

[taisyti] Dviejų "žemaitiškų" subetnosų susiformavimas ir Žemaičių kunigaikštystės pradžia

Archeologijos, kraniologijos, Lietuvos metraščių perteiktos žodinės tradicijos ir kiti duomenys rodo, kad žemaičių subetnoso etnogenetinis "lopšys" ir "pirminė tėvynė" buvo Vidurio Lietuvos lyguma (Šventosios ir Dubysos tarpupis), kurioje V-VI a. susiformavo vad. Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra,– nuo to laiko lietuvių etnosas gyvavo jau nebe kaip paprastoji, bet kaip sudėtinė (arba "didžioji") gentis.

Tie patys duomenys leidžia manyti mums iš ist. šaltinių pažįstamą "Žemaičių žemę" (Žemaičių kunigaikštystę) atsiradus paskutiniaisiais XII a. dešimtmečiais, kuomet Vidurio ir Vakarų Lietuvoje vietoj dviejų savitų archeologinių kultūrų Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros pagrindu susiformavo palyginti vieninga "bendražemaitiška" archeologinė kultūra. Vis dėlto tarp šios kultūros arealo rytinės ir vakarinės dalių dar ilgai išliko daug ryškių kultūros ir kalbos skirtybių (jos nėra išnykusios nė mūsų dienomis); galimas daiktas, kad ne vieno, bet dviejų Žemaičių kunigaikščių (Gerdvilo ir Vykinto) dalyvavimą sudarant 1219 m. LDK ir Haličo-Volynės taikos sutartį lėmė būtent aptartasis teritorinis kultūrinis istorinės "Žemaičių žemės" dvilypumas.

Etniniu požiūriu lietuviškas "bendražemaitiškos" archeologinės kultūros vakarinis variantas susiformavo tik XII ir XIII a. sąvartoje, tuomet vidurio Lietuvos senlietuviams (jie vadintini ir "protožemaičiais", arba "senžemaičiais") pradėjus asimiliuoti dab. etnokultūrinės Žemaitijos teritorijoje gyvenusius "archeologinius žemaičius", arba *pietinius žemgalius (sąlyg. pavadinimas; nepainioti su "tiesiog žemgaliais") ir jų kaimynus pietrytinius kuršius, t.y. tiesioginius dab. "žemaičių dūnininkų", "žemaičių donininkų" ir "žemaičių dounininkų" protėvius.

Archeologas A.Tautavičius ir jo sekėjai "žemaičiais" vadina tik V-XII a. gyvavusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros nešėjus, – nepaisant to, kad šios XII a. pab. ir XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais sunykusios kultūros nešėjai etniniu požiūriu buvo – net ir IX-XII a. – kone "gryni žemgaliai"^[1], o formuojantis minėtai "bendražemaitiškai" kultūrai atliko tik jos vakarinio varianto etnogenetinio substrato vaidmenį^[2].

"Pietiniams žemgaliams" ir didesnei pietinių kuršių daliai gana greitai virtus lietuviais, XIII a. I pusėje prie dviejų lietuvių etnosą nuo V a. sudariusių subetnosų prisidėjo ir trečiasis – vakarinių žemaičių (*karšuvių) subetnosas (buv. Keklio žemės pietinės bei rytinės dalių ir buv. Pilsoto žemės kuršiai galutinai sulietuvėjo XIII a. II pusėje ir XIV a.^[3], o buv. Keklio žemės šiaurvakarių dalies ir buv. Mėguvos bei Duvzarės žemių kuršiai – tik XVI-XVII a.; XVIII-XX a. beveik visi buv. Duvzarėje gyvenę lietuviai buvo asimiliuoti latvių).

[taisyti] Žemaitija LDK laikais

Žemaitijos herbas LDK laikais

Istorinė Žemaitija, kuri greičiausiai jau nuo XII a. pab. iki XVIII a. pab. buvo viena iš 4 pagrindinių LDK sudedamųjų dalių (greta "Tikrosios Lietuvos", "Rusios" ir "Volynės"), pirmą kartą paminėta Volynės metraštyje, aprašant 1219 m. LDK ir Haličo-Volynės taikos sutarties sudarymą, – pasak metraščio, šiai sutarčiai pritarė ir du Žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas bei Vykintas.

XIII-XV a. (iš dalies ir vėliau) vakarinių žemaičių kraštą, tuometinių lietuvių vadintą dabar beveik užmirštu Karšuvos vardu, nuo "grynųjų žemaičių" (pastarieji senųjų *karšuvių palikuonių taip vadinti dar ir XIX a.) gyventų plotų skyrė Karšuvos giria ir kt. miškai, ankstesniu laikotarpiu atlikę savotiškos tarpgentinės "sienos" funkciją. Iš Petro Dusburgiečio Prūsų žemės kronikoje pateiktų žinių ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko IV Bavariečio 1337 m. gruodžio 12 d. Lietuvos dovanojimo Vokiečių ordinui akto matyti, kad kryžiuočių nuolat puldinėta "Karšuvos žemė" buvo didelė, gal net kunigaikštystės rango LDK sritis, savo statusu lygi Aukštaitijai, (Rytų) Žemaitijai ir (Lietuvos) Rusiai (Karšuvos, kaip *karšuvių subetnoso žemės, nederėtų painioti su XIV-XVI a. šaltiniuose minima nedidele bendravarde Karšuvos žeme (valsčiumi), kurios centras greičiausiai buvo šalia dab. Karšuvos k. (į šiaurės rytus nuo Skaudvilės) esantis Ivangėnų I piliakalnis, archeologų laikomas Karšuvos pilies vieta).

Apie XIII a. pab. (LDK valdant Vyteniui, o Karšuvą – Gediminui) prie Karšuvos, taigi kartu ir prie LDK, buvo galutinai prijungta beveik visa pietinė buvusio kuršių krašto dalis, t.y. visas dab. "žemaičių dounininkų" arealas (pirmą kartą prie LDK jis buvo prijungtas apie 1244 m., tuomet Mindaugui bandant įsitvirtinti visame kuršių krašte). Nuo tada politinė Žemaitija neilgą laiką apėmė žemes nuo Baltijos jūros vakaruose iki Neries žemupio ir Šventosios (Neries intako) žemupio bei vidurupio rytuose, o nuo XIV a. pradžios (?) rytinė Žemaičių kunigaikštystės riba buvo Nevėžio upė.

XIII-XIV a. svarbiausių Žemaičių žemių (kelių ar keliolikos vad. laukų junginių) centrai buvo Ariogala, Betygala, Jūkainiai, Kaltinėnai, Karšuva, Kaunas, Kolainiai, Kražiai, Labūnava, Laukuva, *Pagraudė (tikėtinas to paties vardo žemės centro pavadinimas; vokiškuose šaltiniuose ši vietovė įvardyta kaip "Gedimino pilis", – pastaroji archeologų siejama su Vilkų Lauko k. (netoli Kvėdarnos) esančiu Kuplės piliakalniu), Panemunė (dab. Žemoji Panemunė), Raseiniai, Šiauliai, Upytė, Varniai (Medininkai), Veliuona, Viduklė, Žeimiai.

XIII-XV a. senoji Žemaitija ar bent vakarinė jos pusė Lietuvos valdovų buvo kelis kartus perleista Vokiečių ordinui: Mindaugas Vakarų Žemaičius (Karšuvą) kryžiuočiams užrašė 1253 m., o visus Žemaičius (iki Neries žemupio ir Šventosios rytuose) – 1259 m., Jogaila dalį Žemaičių – 1382 m. Dubysos sutartimi, Vytautas vakarinę Žemaičių pusę – 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis (Jogaila, Vytautas ir Švitrigaila Vakarų Žemaičius kryžiuočiams "padovanojo" iš viso 6 kartus). Vakarų Žemaitiją Vokiečių ordinas ilgiausiai valdė 1253-1260 ir 1404-1409 m., t.y. nuo Mindaugo vainikavimosi Lietuvos karaliumi iki Durbės mūšio ir nuo Racionžo sutarties sudarymo iki 1409 m. žemaičių antivokiško sukilimo.

XIV a. šiaurinis, vakarinis ir pietinis Žemaičių žemės (nuo XIV a. 4 ir 5 dešimtmečių sandūros (?) iki 1398 m. ji buvo sudėtinė Trakų kunigaikštystės dalis) pakraščiai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų virto dykromis.

Kryžiuočiams pralaimėjus 1409-1411 m. karą su LDK ir Lenkija, šį karą užbaigusia Torūnės taikos sutartimi Vokiečių ordinas LDK naudai atsisakė Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, o 1422 m. Melno taika kryžiuočiai LDK dalimi jau galutinai ir be išlygų pripažino beveik visą tuometinę etnokultūrinę Žemaitiją, išskyrus būsimo Klaipėdos krašto šiaurvakarių dalį^[4], kurią įvairios vokiškos valstybės nuo tada be didesnių pertraukų valdė iki pat 1920 m. sausio mėn.

1411 m. didžioji istorinės Žemaitijos dalis (iki Nevėžio rytuose) virto Žemaičių seniūnija (nuo 1441 m. oficialiai vadinta "Žemaičių kunigaikštyste"). 1413 m. likusią LDK dalį suskirsčius į vaivadijas, Žemaičiams buvo paliktas kunigaikštystės statusas (XV-XVIII a. nuo likusios etninės Lietuvos dalies šiek tiek skyrėsi ir Žemaičių kunigaikštystės/seniūnijos administracinis suskirstymas, – iki 1764 m. (t.y. iki vad. Telšių reparticijos sudarymo) ji skirstyta į ~28 nedidelius valsčius, arba vad. tijūnijas).

Lietuvos didieji kunigaikščiai Žemaičių kunigaikštystei (seniūnijai) daugelį kartų teikė vad. Žemaičių privilegijas.

1413 m. seniūnijos gyventojus imta versti į katalikybę; 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupystė (1427-1926 m. buvo subordinuota Gniezno arkivyskupystei).

Dėl Žemaitijos geopolitinės padėties ir kitų priežasčių XV-XVI a. čia susiklostė lengvesnė nei likusioje LDK dalyje baudžiavos forma (dauguma valstiečių nėjo lažo, nemažą jų dalį sudarė vad. laisvieji žmonės).

[taisyti] Žemaičių lietuviškasis sąjūdis

XVIII ir XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. pradžioje čia kilo pirmoji lietuvių tautinio judėjimo banga.

[taisyti] Nuorodos

1. ↑ Volkaitė-Kulikauskienė R., Lietuviai IX-XII amžiais, V., 1970, p. 34, 36.
2. ↑ Vaitkunskienė L., Dėl žemaičių kilmės // Žemaičių praeitis, t. 1, V., 1990, p. 26-41.
3. ↑ Tautavičius A., Žemaičiai // Lietuvos sienų raida, t. 2, V., 1997, p. 48.
4. ↑ Lietuvių etnogenezė, V., 1987, p. 216; Dundulis B., Lietuva laisvės kovų sūkuriuose, V., 1990, p. 17, 18; žr. taip pat šios pozicijos p. 18 pateiktą išnašą, kurioje paneigtas dab. Klaipėdos apylinkių etninis kuršiškumas Klaipėdos miesto steigimo momentu.

• Apie Žemaitiją

	Lietuvos etnografiniai regionai
	Aukštaitija | Dzūkija | Mažoji Lietuva | Suvalkija | Žemaitija