Gyvulininkystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gyvulininkystė - mokslas, tiriantis naminių gyvulių veisimą, šėrimą, laikymą ir priežiūrą, jų organizmo sandarą ir funkcijas, produkcijos gamybą ir kokybę.

Gyvulininkystė - ž.ū. šaka, apimanti naminių gyvulių (galvijų, kiaulių, arklių, avių, ožkų), paukščių, kailinių žvėrelių, bičių, žuvų auginimą ir naudojimą. Teikia maisto produktus (mėsą, pieną, riebalus, kiaušinius), žaliavas (vilnas, kailius, odą, šerius, kaulus, kraują), darbo jėgą, pramogas ir organines trąšas. Iš gyvulininkystės produktų ir atliekų gaminami pašarai (kraujamilčiai, kaulamilčiai, mėsos ir kaulų miltai, separuotas pienas, vaistiniai preparatai (gydomieji serumai, hormonų preparatai). Gyvulininkystės vystymasis, jos produktyvumas glaudžiai susijęs su augalininkyste, žemės naudojimosi intensyvumu.

Turinys 1 Pasaulyje 2 Lietuvos gyvulininkystės mokslo įstaigos 3 Istorija 3.1 Lietuvoje 3.2 Mokslo įstaigos 4 Gyvulininkystės šakos

[taisyti] Pasaulyje

Produktyviųjų gyvulių skaičius kai kuriose šalyse (mln., 1992)

	Galvijai	Kiaulės	Avys
Argentina	54,0	4,0	29,2
Australija	23,3	2,5	155,2
Brazilija	133,0	30,5	19,0
Indija	200,0	8,7	54,5
JAV	105,5	52,3	9,9
Kinija	66,9	338,1	94,2
N. Zelandija	7,9	0,4	71,6

Gyvulininkystė paplitusi visose šalyse.
1992 m. pasaulyje buvo (mln.):

• 1275 galvijų,
• 819 kiaulių,
• 1143 avių.

Didelę dalį Europos ir Š. Amerikos šalių, Australijos, N. Zelandijos gyvulių sudaro labai produktyvios veislės.

Pasaulinė gyvulininkystės produktų gamyba 1992 m.:

• mėsos 170 mln. t (daugiausia JAV),
• pieno 467,8 mln. t,
• kiaušinių 31,1 mlrd. (daugiausia Kinijoje),
• vilnų 29,9 mln. t (daugiausia Australijoje).

Spartėja gyvulininkystės produktų gamybos specializacija ir koncentracija, ji vis labiau intensyvinama. Daugelis ūkių įvairiose šalyse skerdimo kondicijos kiaules (iki 100 kg) užaugina per 6-7 mėn., jų priesvorio 1 kg suvartojama ~4 pašarinius vienetus, galvijų prieauglis vis dažniau skerdžiamas iki 18 mėn. amžiaus (jo masė iki 400 kg ir daugiau; 1 kg priesvorio suvartojama 6,5-7 pašariniai vienetai). Vis daugiau primelžiama pieno, pvz., Danijoje 1992 m. iš karvės per metus primelžta vid. 6000 kg. Gyvulininkystės vystymąsį spartina grūdų ūkio plėtimas, pasaulinės pašarinių grūdų prekybos didėjimas.

Į pasaul. rinką kasmet patiekiama ~3 mln. galvijų (Europoje daugiausia jų eksportuoja Airija, Danija, Amerikoje - Kanada, Meksika). Kiaulėmis plačiausiai prekiaujama Europoje (daugiausiai jų eksportuoja Danija, Švedija, Bulgarija, Vengrija, Lenkija). Iš 2 mln. t šviežios mėsos, kuri kasmet patenka į pasaul. rinką, 42% sudaro jautiena ir veršiena, 20% - aviena (~1/2 jautienos ir veršienos teikia Argentina ir Urugvajus, ~1/3 - Australija ir N. Zelandija; avienos daugiausia teikia Australija ir N. Zelandija). Kiauliena ir paukštiena daugiausia eksportuojama į to paties kontinento šalis. Sviesto daugiausia eksportuoja Australija ir N. Zelandija. Kiaušiniais paprastai prekiauja gretimos šalys (Europoje jų daugiausia eksportuoja Olandija ir Danija).

[taisyti] Lietuvos gyvulininkystės mokslo įstaigos

1997 Lietuvoje mokymu ir mokslu, susijusiu su gyvulininkyste, užsiėmė Lietuvos veterinarijos akademija (Kaune), Lietuvos žemės ūkio universitetas (Kaune), 11 aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų bei 41 ž. ū. mokykla. Trys aukštesniosios ž. ū. mokyklos specializuotos gyvulininkystei, kitose dėstomi gyvulininkystės pagrindai. Fermų mechanizacijos klausimus sprendžia Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institutas (Raudondvaryje prie Kauno), Gyvulių ligų problemas tiria Veterinarijos institutas (Kaišiadoryse), gyvulininkystės produktų perdirbimą - Maisto institutas (Kaune), gyvulininkystės ekonomikos problemas tiria Agrarinės ekonomikos institutas, tačiau pagrindinis gyvulininkystės mokslinio tyrimo darbas sukoncentruotas Gyvulininkystės institute (Baisogaloje). Čia tiriama galvijų, kiaulių, arklių, avių, paukščių veisimas, laikymas ir šėrimas, gerinamos Lietuvos gyvulių veislės, saugomas jų genofondas, ieškoma ekologiškai švarių, energiją taupančių gyvulių laikymo technologijų, tiriamas vietinių pašarų efektyvumas.

[taisyti] Istorija

[taisyti] Lietuvoje

Lietuvos gyventojai gyvulininkyste vertėsi jau II t- mečio pr. m. e. pradžioje. Istoriniuose šaltiniuose arkliai, jaučiai, karvės, kiaulės, ožkos minimos nuo XI a. XVI a.-XVIII a. darbui naudoti arkliai ir jaučiai, tačiau XIX a. II pusėje galutinai pereinama prie arklių. Nuo XVI a. antroje pusėje įvykdytos Vakalų reformos ir įvesto trilaukio ūkio iki XIX a. pabaigos Lietuvoje gyvulininkystė beveik jokios pažangos nepadarė.

Buvo auginamos nedidelio produktyvumo gyvulių veislės, gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų. Pagrindinė arklių veislė buvo žemaitukai, plačiai žinomi tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje. Vietiniai galvijai buvo žali, baltnugariai (Juodmargiai su balta juosta per nugarą), šėmi (palši, rusvai pilki), pasitaikydavo baltų ir juodų. Vietinės kiaulės buvo baltos, deglos, rusvos, juodos. Vietinės šiurkščiavilnės avys buvo pilkos, juodos, rusvos.

Nors gyvulių buvo laikoma daug, beveik visi ūkiuose pagaminti produktai ten pat būdavo ir suvartojami. Tiktai XIX a. II pusėje ir XX a. pradžioje imta gaminti rinkai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiausia pastangų buvo skiriama galvijų ir kiaulių ūkiui intensyvinti, kad kuo daugiau būtų gauta pajamų už eksportuojamą produkciją. Vietinius galvijus nustatyta gerinti juodmargių ir žalųjų veislių reproduktoriais, ivežtais iš Danijos, Švedijos ir Rytprūsių. Kiaulėms didžiausios įtakos turėjo anglų ir švedų didžiosios baltosios kiaulės. Vietinėms avims didžiausią įtaką padarė Rytprūsių ir Klaipėdos krašto juodgalvės avys. Žemaitijos arklių kokybiai gerinti buvo įsteigtas žirgynas, įkurti kergimo punktai, iš užsienio įvežti reproduktoriai, daugiausia ardėnai iš Švedijos ir Belgijos, trakėnai bei Hanoverio arkliai.

Pajamos už Lietuvos eksportuojamą gyvulininkystės produkciją (mln. Lt)

	Pieno produktai	Kiaulės, kiauliena ir jos produktai	Arkliai	Kiaušiniai
1924	7,10	11,772	16,125	19,9
1930	52,59	68,767	10,270	11,9
1932	44,04	54,489	2,248	6,3
1934	17,42	40,063	4,650	1,7
1938	50,13	51,850	4,993	7,8

Nuo 1923-1924 didėjo gyvulių ir jų produktų eksportas. Iki 1925 į Vokietiją buvo eksportuojamos gyvos riebios kiaulės, o nuo 1927 - bekonai į D. Britaniją. Pieno produktų eksporto didžiausią dalį sudarė sviestas, bet buvo eksportuojami sūriai bei pienas ir grietinė. Iš paukščių kiek daugiau pajamų davė žąsys jų buvo išvežama iki 854 000 (1932).

Didžiausias nuosmukis dėl pasaulinės ekonominės krizės ir eksporto kvotų buvo 1934, o nuo 1935 gyvulių ir jų produktų išvežimas vėl pradėjo didėti.

Gyvulių supirkimą, perdirbimą ir eksportą tvarkė "Maisto" akcinė bendrovė. Ji turėjo skerdyklas Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje. 1937 šios bendrovės akcinio kapitalo 69,8% priklausė valstybei, o 30,2% - ūkininkams ir kooperatyvų centrams. Krizės metais valstybė kiaulių augintojams nustatė palaikomąsias kainas.

II pasaulinis karas ir kolektyvizacija nusmukdė Lietuvos gyvulininkystę, buvo prarasta Vakarų rinka. Pagal galvijų ir kiaulių skaičių prieškarinis lygis pasiektas tik apie 1960, bet avių ir arklių skaičius toliau sparčiai mažėjo.

Gyvulių skaičius dabartinės Lietuvos teritorijoje (tūkst.)

	Galvijai	Kiaulės	Avys	Arkliai
1913	1025	1517	650	504
1941	1054	1068	611	546
1945	617	496	353	345
1951	731	723	378	384
1956	869	879	538	283
1961	1223	1720	371	232
1971	1815	2297	154	146
1981	2215	2551	62	77
1991	2322	2436	57	80
1996	1065	1270	32	78

Padidėjus derlingumui ir įvežant nemažai koncentruotųjų pašarų (iki 1,5 mln. t) galvijų ir kiaulių skaičius buvo didinamas orientuojantis į veislinę gyvulininkystę. Lietuvos juodmargiai galvijai toliau buvo gerinami Olandijos, Vokietijos, Danijos, holšteinais, bei Britanijos fryzais, o žalieji - Danijos žalaisiais ir angelnais. Lietuvoje auginamų kiaulių 95% sudaro Lietuvos baltosios. 27% kiaulių buvo išauginama 32 kiaulininkystės kompleksuose, kiekviename iš jų auginama nuo 12 iki 54 tukst. kiaulių per metus.

Paukštininkystė buvo plečiama dideliuose paukštynuose taikant industrines technologijas ir auginant įvairius krosus. Nemažai buvo auginama ančių, šiek tiek žąsų ir kalakutų. Auginami ir kailiniai žvėreliai (audinės, mėlynosios ir sibirinės lapės). Bandoma plėsti triušininkystę (Kalifornijos, šinšilų, didžiųjų milžinų veislių triušiai).

Veislėms tobulinti buvo sukurta gana efektyvi valstybinė veislininkystės sistema, kontroliavusi veislininkystės ūkių ir fermų darbą ir turėjusi du buliukų auginimo elevatorius, buliukų kontrolinio auginimo stotį, šešias kiaulių kontrolinio penėjimo stotis. Galvijininkystės veislininkystė rėmėsi dirbtinio sėklinimo stotimis. Kasmet iš Lietuvos buvo išvežama apie 60-70 tūkst. veislinių kiaulių, 30-40 tūkst. telyčių, taip pat išvežama apie 40-50% pagamintų mėsos ir pieno produktų.

[taisyti] Mokslo įstaigos

Pirmoji gyvulininkystės mokykla dvarininko J. Ivanavičiaus pastangomis įsteigta 1891 m. Pagojaus dvare Kelmės valsčiuje, 1910 m. perkelta į grafo D. Zubovo dvarą Bubiuose. Prieš I pasaulinį karą Lietuvoje veikė 8 ž. ū. mokyklos. 1937 m. Lietuvoje gyvulininkystės mokslo žinias skleidė Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1925), Veterinarijos akademija Kaune (nuo 1936), Gruzdžių aukštesnioji gyvulininkystės mokykla (nuo 1925), Belvederio aukštesnioji pienininkystės mokykla (nuo 1926). Kai kurie tyriamieji darbai buvo atliekami Žemės ūkio akademijos Gyvulininkystės katedroje bei Kvietiškio kiaulių kontrolinio penėjimo stotyje (netoli Marijampolės).

[taisyti] Gyvulininkystės šakos

• Arklininkystė,
• Asilininkystė,
• Avininkystė,
• Bitininkystė,
• Elnininkystė,
• Galvijininkystė,
• Kiaulininkystė,
• Kupranugarininkystė,
• Mulininkystė,
• Ožkininkystė,
• Paukštininkystė,
• Šunininkystė,
• Triušininkystė,
• Žuvininkystė,
• Žvėrininkystė.