Juzefas Pilsudskis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juzefas Pilsudskis (Józef Klemens Piłsudski, g. 1867 gruodžio 5 d. Zalave (Švenčionių raj.) - mirė 1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius.
[taisyti] Biografija
Buvo ketvirtas vaikas 12 vaikų neturtingų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zulavų (Zalavo) dvarui, su šeima persikėlė į Vilnių, kur lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 1888-1892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislavu ištremtas į Sibirą.
1892 m. grįžęs iš tremties, gyveno Teneniuose prie Prūsijos sienos. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes. 1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją (PPS). Lipniškėse įsteigė laikraštį „Robotnik“. 1900 m. buvo suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karo metu kvietė japonus padėti išlaisvinti Lenkiją. 1907 m. PPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui ir pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. užpuolė traukinį prie Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam partijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę ir gavo didžiųjų Europos šalių ir netgi JAV pritarimą.
1914-1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. Toks savarankiškumas nepatiko okupacinei valdžiai, jis 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.
1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, vėliau valstybės perversmą, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.
1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu S. Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką, kad Lenkija užsitikrintų nepriklausomybę.
1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos respublikos konstitucija. 1922 m. gruodžio mėn. Lenkijos prezidentu buvo išrinktas senas J. Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius, iš Lietuvos, bet po penkių dienų jis buvo nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį. Nuo 1923 m. jis vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą - 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926-1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926-1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas buvo palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone.