Totalitarizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Totalitarinis režimas (lot. totalitas - “pilnutinis, visiškas”) pasireiškia visos valdžios sutelkimu vieno asmens ar grupės asmenų rankose. Totalitarinis valdymas kaip nusako ir jo pavadinimas charakterizuojamas totalia visos piliečių politinės ir ekonominės veiklos kontrole. Nors dažnai painiojamas su diktatūra, totalitarizmas savo kontrole yra dar griežtesnis.

Terminas pradėtas naudoti 1920 ir 1930 aprašyti B.Musolinio fašistinę Italiją ir nacių Vokietiją, po vienpartinių sistemų ten sukūrimo iki jų pralaimėjimo II Pasauliniame kare. Ir itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas iš esmės buvo pastangos sujungti skirtingas klases ir grupes siekiant vieno tikslo – stiprinti imperializmą. Nepaisant to, kad pati sąvoka iš pradžių taikyta Italijai, šiuolaikiniu supratimu fašistinis Italijos režimas, bent jau iki 1943 m. apibūdinamas kaip autoritarinis, o ne totalitarinis. Totalitarinis režimas egzistavo Vokietijoje Hitlerio laikais, buvusioje SSSR Stalino valdymo metais. Šiais laikais vienintele totalitarine valstybe plačiai pripažįstama Šiaurės Korėja, kitų valstybių įvardinimas kaip totalitarinių yra ginčytinas.

Politinėje filosofijoje totalitarizmo šaknis kai kurie tyrinėtojai įžvelgia dar Platono pieštoje idealioje valstybėje.

Pagrindiniai autoriai prisidėję prie totalitarizmo sąvokos suformavimo buvo Raymond Aron, Hannah Arendt, Z.Bžezinskis.

[taisyti] Pagrindiniai bruožai

Totalitarizmas susijęs su kokia nors ideologija arba pažiūrų sistema, kaip kad fašizmas, nacizmas arba komunizmas. Viešpatauja viena partija, viena ideologija. Įsigali administracinė-komandinė sistema. Valstybė ima reglamentuoti ne tik politiką, socialinį, ekonominį, bet ir dvasinį visuomenės gyvenimą. Panaikinama privati nuosavybė ir kitos piliečių demokratinės teisės ir laisvės. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir savivalė.