Sociologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Sociologija tiria ir aprašo visuomenės struktūrines ir funkcines sąsajas. Tai yra socialinis mokslas, tiriantis ne specifines temas (kaip, pvz., politikos mokslas arba ekonomika), bet siekia naudodama sociologinius metodus ištirti socialinį benduomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologija domisi ir atskirais socialiniais junginiai (pvz., socialinės sistemos, institucijos, grupės ir organizacijos). Sociologija tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius. Sociologijos tyrimo objektas - visuomenės susisluoksniavimas (socialinė stratifikacija), t.y. susiskirstymas į įvairias socialines grupes.

Sociologijos terminą XIX a. įvedė Augustas Comte'as. Sociologija atsirado XIX amžiuje kaip akademinio pasaulio atsakas modernumui: sociologai tikėjosi ne tik suprasti kas palaiko socialines grupes, bet ir sukurti priešnuodžius socialinei dezintegracijai. Sociologija labiausiai plėtojosi XX-ame a., ypatingai po Emilio Durkheimo ir jo pasekėjų postūmio.

Šiais laikais sociologai tiria makrostruktūras, kurios sudaro visuomenės organizavimosi pagrindus, tokias kaip rasė, etniškumas, klasė arba lytis (giminė) bei tokius institutus kaip šeima; socialinius procesus, kurie parodo nukrypimus nuo tokių struktūrų arba jų irimą, įskaitant nusikalstamumą ir skyrybas; taip pat mikroprocesus, tokius kaip tarpasmeniniai santykiai.

Sociologai dažnai remiasi kiekybiniais metodais siekdami apibūdinti socialinių santykių pagrindus ir sukurti modelius, kurie padėtų nuspėti socialinius pokyčius ir kaip žmonės į tokius socialinius pokyčius reaguos, kitos sociologijos šakos teigia, kad kokybiniai tyrimai - tokie kaip struktūruotas interviu, grupės diskusija arba etnografiniai metodai - leidžia geriau suprasti socialinius procesus.