Rabindranatas Tagorė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Rabindranatas Tagorė (1915).

Rabindranatas Tagorė (bengal. Robyndronath Thakur; 1861 m. gegužės 7 d. - 1941 m. rugpjūčio 7 d.) — žymus indų poetas, prozininkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas. Už eilėraščių rinkinį „Aukojimo giesmės“ („Gytandžali“ 1910), paties išverstą į anglų kalbą, tapo 1913 m. Nobelio literatūros premijos laureatu.

[taisyti] Biografija

R. Tagorė gimė Kalkutoje turtingų žemvaldžių šeimoje. Mokėsi keliose Bengalijos mokyklose.

Būdamas keturiolikos metų, išleido pirmuosius savo eilėraščius ir kritikos straipsnius, sulaukęs septyniolikos - du eilėraščių rinkinius: „Poeto pasakojimas“, „Bhanušinho Thakuro dainos“.

1877 metais išvyko į Angliją, kur studijavo juridinius mokslus. Tačiau kadangi Tagorę labiau domino literatūra bei muzika, nebaigęs studijų, sugrižo į Indiją.

Gyvendamas savo „Šilaidėho“ dvare, labai daug rašė, skyrė nemažai laiko švietėjiškai veiklai: literatūrinio-visuomeninio žurnalo Šadhoda redagavimui, 1901 m. Šantiniketone atidarė vidurinę mokyklą, vėliau pertvarkė ją į universitetą.

1905 - 1908 m. laikomas idėjiniu vadu kovoje už nacionalinę nepriklausomybę. R. Tagorės parašyti eilėraščiai tapo himnais: „Liaudies siela“ - Indijoje, o „Auksinė Bengalija“ - Bangladeše.

Rašytojas daug keliavo po pasaulį: aplankė Aziją, Ameriką, Europą, buvusią TSRS. Kovojo prieš karą ir fašizmą.

Sulaukęs 60-ties metų, ėmėsi tapybos.

[taisyti] Kūryba

Išleista 50 R. Tagorės eilėraščių rinkinių, 12 romanų ir apysakų, 40 pjesių, daug novelių ir straipsnių.

Eilėraščių rinkiniai: „Vakaro dainos“ (1881), „Ryto dainos“ (1883), „Paveikslai ir dainos“ (1883), „Diezai ir bemoliai“ (1884), „Mielosios paveikslas“ (1890), „Derliaus nuėmimas“ (1896), „Gervės“ (1913) ir daug kitų.

Romanai: „Krislelis“ (1900), „Sudužimas“ (1905), „Goras“ (1907), „Namai ir pasaulis“ (1915), „Keturi gyvenimai“ (1931), „Paskutinė poema“ (1929).

Paliko apie du tūkstančius tapybos darbų.