Julijus Cezaris
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar, 100 m. pr. m. e. liepos 13 d. - 44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) - Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas. Iš patricijų Julijų giminės. Gyveno Graikijoje ir Mažojoje Azijoje. 78 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir kovojo su jo šalininkais. Karinei praktikai būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanūs naujos technikos panaudojimas, tiekimo tarnybos stiprinimas. Puolimo ir gynimosi veiksmus laikė lygiareikšmiais ir sumaniai derino. Cezario laikais padidėjo vyriausiojo vado ir legionų vadų reikšmė. Išliko 7 „Galų karo užrašų“ ir 3 „Pilietinio karo užrašų“ knygos.
[taisyti] Valdymas
61-60 m. pr. m. e. valdė provinciją Ispanijoje. 60 m. pr. m. e. grįžo į Romą ir su Pompėjumi bei Krasu sudarė I triumviratą. 58 m. pr. m. e. paskirtas Narbonos Galijos vietininku. Iki 51 m. pr. m. e. užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, 55-53 m. pr. m. e. surengė sėkmingus karo žygius į Britaniją ir Germaniją. 49 m. pr. m. e. su kariuomene peržengė Rubikono upę (ji skyrė Cezario valdoms sritis nuo Italijos) ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios (53 m. pr. m. e. žuvus Krasui I triumviratas iširo). 48-45 m. pr. m. e. nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Sutelkęs valdžią (diktatorius ir liaudies tribūnas iki gyvos galvos, turėjo cenzoriaus įgaliojimus), nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų. Nors formaliai egzistavo respublika, Romoje buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris stiprino centralizuotą valdžią, naikino provincijų atskirumą nuo Italijos ir konsolidavo Viduržemio jūros baseino vergvaldžius. Mokėjo laviruoti tarp įvairių socialinių grupių. 46 m. pr. m. e. reformavo kalendorių. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją. Bruto ir Kasijaus vadovaujami sąmokslininkai Cezarį nužudė.
