Šimtametis karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šimtametis karas - Anglijos ir Prancūzijos karas, vykęs 1337-1453 m. Jo priežastis - abiejų valstybių nesutarimai dėl anglų valdomų Prancūzijos teritorijų. Karo pretekstas - Anglijos karaliaus pretendavimas į Prancūzijos sostą. Šimtametį karą galima suskirstyti į kelis etapus:
- 1337-1360 m., šiuo laikotarpiu anglai sumušė Prancūzijos laivyną, užėmė Normandiją; prancūzai pralaimėjo mūšius prie Kresi (1346m.) ir Puatjė (1356 m.); dėl to Prancūzijoje prasidėjo neramumai, prie to dar prisidėjo ir maro epidemija, 1358 m. kilo valstiečių maištas, jis gavo Žakerijos pavadinimą; 1360 m. buvo pasirašyta taikos sutartis - pagal ją Prancūzija pripažino Anglijai užkariautas teritorijas;
- 1369-1396 m.; Prancūzija atsiėmė prarastas žemes; 1396 m. sudaryta palanki Prancūzijai taika;
- 1415-1420 m.; anglai užėmė visą Prancūzijos šiaurę ir Paryžių; 1420 m. pasirašyta taikos sutartis - pagal ją Anglija ir Prancūzija turėjo susijungti į viena valstybę, valdomą Anglijos karaliaus, taip Prancūzija prarado nepriklausomybę;
- 1428-1453 m.; anglai puolė Orleano tvirtovę, kadangi prancūzai nesilaikė taikos sutarties sąlygų; per šį mūšį ypač pasižymėjo Žana d'Ark (vadinama Orleano mergele), jos dėka buvo išvaduoti Orleanas ir visa Pranūzija; pagal 1453 m. pasirašytą taikos sutartį anglams Prancūzijoje liko tik Kalė uostas.
[taisyti] Karo rezultatai ir reikšmė
- Anglija karą pralaimėjo ir neteko visų žemių Prancūzijoje, išskyrus Kalė uostą;
- susidarė sąlygos galutiniam Prancūzijos susivienijimui, XV a. pabaigoje Prancūzija tapo centralizuota valstybe;
- Anglijoje prasidėjo feodalų tarpusavio kovos, jos peraugo i Baltosios ir Raudonosios Rožių karą tarp Lankasterių ir grupuočių; karas vyko 1455-1485 m., jį laimėję Lankasteriai į sostą iškėlė savo šalininką, jis tituluotas karaliumi Henriku VII ir XV a. pabaigoje galutinai centralizavo šalį.
