Vengrijos revoliucija (1956)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1956-ųjų metų Vengrijos revoliucija

Vengrai apžiūrinėja užgrobtą Sovietų tanką T-34-85 Budapešte

Data	Spalio 23, 1956 - Lapkričio 10, 1956
Vieta	Vengrija
Rezultatas	Revoliucija nepavyko

Kovotojai

Sovietų Sąjunga;

ÁVH (vengrų saugumas)

Ad hoc
Vietinė vengrų kariuomenė

Vadai

Ivan Konev

Įvairūs nereguliarios kariuomenės lyderiai

Jėgos

150 000 kareivių,
6 000 tankų

nežinomas skaičius milicijos pareigūnų ir kareivių

Aukos

722 žuvo,
1 251 sužeista^[1]

2 500 žuvo
13 000 sužeista^[2]

1956-ųjų Vengrijos revoliucija - antisovietinis sukilimas Vengrijoje, kuris truko nuo 1956 m. spalio 23 iki lapkričio 4 d. Sukilimas prasidėjo 1956 m. spalio 23 d. demonstracija Budapešte, o baigėsi lapkričio 4 d. įžengus sovietų kariuomenei. Žuvo 25 - 50 tūkst. vengrų ir apie 7000 sovietų karių^{[reikalinga citata]} , tūkstančiai buvo sužeista ir apie ketvirtį milijono gyventojų tapo pabėgėliais. Sukilimas revoliucija vadinamas dėl greitos vyriausybės ir socialinės politikos pasikeitimo bei ginkluotų pajėgų naudojimo siekiant politinių tikslų.

Po šios revoliucijos žymiai susilpnėjo parama marksizmui-leninizmui Vakarų šalyse.

[taisyti] Pradžia - spalio 23 d.

1956 m. spalio 23 d. Budapešto Technikos universiteto studentai surengė demonstraciją solidarizuodamiesi su lenkų darbininkų sukilimu Poznanėje. Šia demonstracija siekta ir platesnių tikslų, prie jos prisijungė tūkstančiai demonstrantų. Demonstracija baigėsi Jozefo Bemo aikštėje Dunojaus Budos pusėje, kur perskaityti studentų reikalavimai. Kadangi stiprintuvai beveik nenaudoti, vis daugiau žmonių rinkosi į šią masinę sueigą. Dalis demonstrantų patraukė prie parlamento, o didžioji dalis - prie Radijo pastato Pešto pusėje. Ten jie norėjo savo reikalavimus paskelbti per valstybinį radiją. Tačiau iš Radijos pastato į demonstrantus atskleista ugnis. Iš vengrų karių gavę ginklų demonstrantai šturmavo pastatą.

Vakare apie 300 000 žmonių susirinko prie parlamento ir reikalavo spaudos bei žodžio laisvės, laisvų rinkimų, daugiau nepriklausomybės nuo Tarybų Sąjungos, taip pat - paskirti komunistą reformatorių Imrę Nadį vyriausybės vadovu. I.Nadis, kuris ragino demonstrantus skirstytis, netikėtai tą pačią naktį Vengrijos darbininkų partijos centrinio komiteto buvo paskirtas ministru pirmininku. Vakare demonstrantai nuvertė Josifo Stalino paminklą.

Tuo tarpu Tarybų Sąjunga jau pradėjo kištis į įvykius dar iki tol kol to paprašė partijos vadovas Ernő Gerő.

[taisyti] Nuo spalio 24 iki lapkričio 4 d.

Spalio 24 d. sukilimas išplito į kitus miestus ir apėmė didelę šalies teritoriją. Buvo sudaromos darbininkų, revoliucinės ir tautinės tarybos. Šalyje pradėtas generalinis streikas. Pradėti leisti pirmi nepriklausomi laikraščiai.

Spalio 25 d. atstatydintas partijos vadovas Ernő Gerő. Prieš parlamento pastatą vengrų saugumas ÁVH šaudė į minią - žuvo daugiau kaip 100 žmonių.

Spalio 27 d. Imrė Nadis sudarė naują vyriausybę ir paskelbė apie ÁVH paleidimą.

Vykdytos prosovietinių aktyvistų, žydų ir saugumiečių egzekucijos, ypatingai pasižymėjo pronaciškos grupės (pvz., vadovaujamų József Dudás). Po susitarimo su sovietų pajėgomis dėl ugnies nutraukimo I.Nadis paskelbė, kad Vengrija sieks išstoti iš Varšuvos sutarties organizacijos.

Sovietų kariuomenė įžengė į šalį per kelis kartus, abu kartus siekiant suteikti paramą prosovietinėms vyriausybėms - Gerő vyriausybei, kuri žlugo spalio 23 d. ir Kádár vyriausybei suformuotai lapkričio 3 d., kuri formaliai pakvietė sovietus įsikišti. Spalio 23 d. naktį ir vėlesnėmis dienomis saugumiečiai šaudė į protestuotojus, o sovietų pajėgos labiau stengėsi palaikyti tvarką. Ginkluotas sukilėlių pasipriešinimas ir Vengrijos Komunistų partijos žlugimas lėmė ugnies nutraukimo susitarimo sudarymą 1956 m. lapkričio 1 d. 1956 m. lapkričio 4 d. sovietų armija pradėjo artilerijos ir bombaradavimų iš oro palaikomą Budapešto puolimą. Iki 1957 m. sausio Kadaro vyriausybei pavyko likviduoti paskutinius pasipriešinimo židinius.