Motiejus Pečiulionis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Motiejus Pečiulionis (1888 m. sausio 31 d. Ranciškėje, Seinų valsčiuje - 1960 m. sausio 26 d. Ilguvoje (Šakių raj.) – Lietuvos karinis ir politinis veikėjas, generolas.
[taisyti] Biografija
Tėvui išvykus uždarbiauti į Ameriką, su motina apsigyveno pas dėdę, Rudaminos vargonininką J. Zubrį, kuris pramokė rašto, vėliau mokėsi Suvalkų gimnazijoje. 1908 - 1914 m. studijavo matematiką Petrapilio universitete, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje.
Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui buvo mobilizuotas, tarnavo eiliniu. Dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais, kontūzytas. Už drąsą apdovanotas Šv. Anos, Šv. Stanislavo, Šv. Georgijaus ordinais, Šv. Georgijaus medaliu. 1916 m. baigė artilerijos karo mokyklą.
1918 m. grįžo Į Lietuvą, dirbo laikraščio „Darbo balsas“ redakcijoje Vilniuje. 1919 m. vasario 1 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės I-osios artilerijos baterijos vyr. karininku, 1919 m. birželio 2 d. Alytuje suformavo IV bateriją, kovojo bolševikų, lenkų, bermontininkų frontuose. 1921 m. kovo 30 d. paskirtas 3 artilerijos diviziono, o 1921 m. rugpjūčio 1 d. pulko vadu. 1922 m. vedė mokytoją Konstanciją Vaitiekūnaitę. Jiems gimė sūnus Tomas ir dukra Joana Eugenija.
1922 m. mokėsi Fontainebleau artilerijos mokykloje, 1925 m. - Paryžiaus aukštuosiuose artilerijos technikos kursuose. 1926 m. spalio 4 d. paskirtas Lietuvos kariuomenės artilerijos tiekimo viršininku, 1930 m. birželio 1 d. - ginklavimo valdybos viršininku. 1935 m. gruodžio mėn. jo iniciatyva buvo pradėta Linkaičių ginklų dirbtuvių statyba. Šios dirbtuvės buvo vienos moderniausių Europoje. 1940 m. jose dirbo 800 darbininkų, buvo gaminami šoviniai, pabūklų sviediniai, minos, granatos ir šaudmenų sprogstamoji medžiaga. Čia pagamintas sviedinys kainavo perpus pigiau, negu pirktas užsienyje.
1935 m. kovo 1 d. gavo brigados generolo laipsnį. 1936 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu. 1936 m. pasitraukė į atsargą, dirbo laikraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje, vėliau vadovavo amerikiečių automobilių bendrovės skyriui Kaune, 1938 m. stažavosi „Fordo“ gamyklose Detroite.
1939 m. persikėlė į Vilnių, dirbo Valstybinio banko inspektoriumi. Vokiečių okupacijos metais buvo Vilniaus aliejaus gamyklos direktorius. Prasidėjus vokiečių ir jų pakalikų represijoms prieš Lietuvos inteligentiją, uždarius universitetus ir pradėjus jų dėstytojus vežti į koncentracijos stovyklas, 1943 m. lapkričio 23 d. įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, kuris organizavo pasipriešinimą okupantams. M. Pečiulionis paskirtas VLIK'o Vilniaus karinės apygardos vadu.
1944 m. liepos 7 d. Šiauliuose išleido direktyvą - Lietuvos karinėms pajėgoms tvarkingai trauktis su frontu, o jeigu rusų armijos nepavyktų sustabdyti - slėpti ginklus ir, perėjus į pogrindį, likti Lietuvoje. Pats Žemaitijoje vadovavo lietuvių daliniams, kovojusiems prieš bolševikus.
1944 m. šeimą išleidęs į Vakarus, liko Lietuvoje. 1944 m. rugpjūčio mėn. sudarytas Lietuvos gynimo komitetas, tačiau greitai daugelis jo narių buvo suimti. Gyveno Kalvių kaime prie Veliuonos, vėliau - Valmantiškėse, Tirmėnų kaime. 1945 m. lapkričio 30 d. suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime, Macikų lageryje Šilutės rajone, Maskvoje, Vorkutoje.
Iš tremties grįžo 1956 m. Valdžia leido apsigyventi Švenčionėlių rajono Statkiškių kaime. Įdarbintas sargu, pensija kaip buvusiam Lietuvos kariuomenės karininkui nebuvo mokama. Mirė Ilguvos invalidų prieglaudoje, palaidotas Aukštojoje Panemunėje.
Apdovanotas 4 ir 5 laipsnio Vyčio kryžiaus, 3 laipsnio Vytauto Didžiojo ir 3 laipsnio Gedimino ordinais, Šaulių žvaigžde, Lietuvos Nepriklausomybės ir Latvijos Nepriklausomybės medaliais, Belgijos Leopoldo II-ojo ordinu. Po mirties 1998 m. lapkričio 18 d. apdovanotas 2 laipsnio Vyčio kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi. Jis vienintelis Lietuvoje buvo apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais.
Laisvai kalbėjo lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų kalbomis, skaitė dar ir anglų, vokiečių, latvių kalbomis.
