Juozas Gaubas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Juozas Gaubas (1879 m. birželio 20 d. Mickūnų k., Lygumų valsč. (Šiaulių apskr.) - 1962 m. liepos 9 d. Los Andžele, JAV) – vargonininkas, dirigentas, chorvedys, pedagogas, kompozitorius.
[taisyti] Biografija
Tėvas buvo vargonininkas ir turėjo gražų balsą. Nuo dešimties metų Juozas pradėjo mokytis vargonuoti pas vargonininkus Valavičių ir Butkevičių Šeduvoje ir kitur. Nuo 1891 m. groti vargonais mokėsi Šiauliuose, o vėliau - Rokiškio vargonininkų mokykloje.
Nuo 1893 m. buvo Šiaulių vargonininko padėjėjas, bet netrukus gavo vargonininko vietą Stačiūnuose (Pakruojo raj.). Nuo 1895 m. vargonininkavo Kurske (Rusija), nuo 1897 m. - Mariupolyje, nuo 1898 m. - Stavropolyje (Kaukazas). Dirbdamas Kurske, mokėsi ir muzikos mokykloje. 1899 m. įstojo į kontraboso klasę Maskvos filharmonijos muzikos mokykloje. Muzikos teorijos mokėsi pas žymius rusų ir kitų tautybių tuometinius pedagogus: specialiosios harmonijos pas E. Konijų, kontrapunkto gėjų draugiją „Garsas“ ir subūrė 50 dalyvių chorą „Garsas“, o gimnazijoje suorganizavo vyrų chorą. Abu chorus (apie 200 dalyvių) parengė 1924 m. pirmajai visos Lietuvos dainų šventei Kaune.
1925 m. vasario 10 d. pastatė Miko Petrausko operą „Birutė“. 1925 m. dalyvavo chorvedžių suvažiavime Kaune, steigiant Lietuvos chorvedžių draugiją (buvo sekretorius). Vėliau buvo Lietuvos muzikų draugijos valdybos narys. 1926 - 1928 m. - Klaipėdos muzikos mokyklos-konservatorijos mokytojas, administratorius ir simfoninio orkestro dirigentas - surengė koncertų Klaipėdoje ir kituose Lietuvos miestuose, 1928 m. dirigavo M. Petrausko operoje „Birutė“ ir Šarlio Guno „Faustas“ (pastatyta muzikos mokyklos moksleivių ir dėstytojų jėgomis), vadovavo „Aidos“ chorui.
Nuo 1928 m. buvo muzikos mokytojas Telšių mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, o 1929 m. su seminarija perkeltas i Plungę. Nuo 1931 m. dėstė muziką Šančių vidurinėje mokykloje ir Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose Kaune.
Nuo 1933 m. - Klaipėdos pedagoginio instituto muzikos lektorius (dėstė muzikos teoriją ir chorvedybą), su asistentu Stepu Sodeika vadovavo studentų chorui, dėstė ir muzikos kursuose. 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą, su institutu persikėlė į Šiaulius, o 1940 m. - į Vilnių. Institute dėstė harmoniją, dainavimo metodiką, vadovavo pedagoginei praktikai. Vilniaus muzikos mokykloje buvo inspektorius ir dėstytojas. 1940 m. kovo 1-2 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime išrinktas į valdybą.
1944 m. pasitraukęs į Vokietiją (Bavariją), vargonininkavo Dilingeno lietuvių stovykloje, vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir akompanavo solistams. 1946 m. dalyvavo Lietuvių katalikų muzikos darbuotojų suvažiavime Regensburge, buvo išrinktas į Lietuvių katalikų tremtinių bažnytinės muzikos komisiją. 1950 m. atvyko į JAV, Bostoną. Vertėsi muzikos pamokomis, vargonininkavo lenkų bažnyčioje. Vėliau persikėlė į Putnamą, kur Nekalto Prasidėjimo Marijos vienuolyno seserų vadovų mokykloje dėstė muziką.
J. Gaubas žinomas ir kaip kompozitorius. Sukūrė ir harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams ir solistams. 1924 m. parašė muziką Šiaulių gimnazijos himnui. Nemaža jo dainų išleista: 1937 m. „Mažųjų dainos“ mokykloms, „Liaudies dainos mišriajam chorui“, 1952 m. „Mišių giesmės“ ir kiti rinkiniai. 1972 m. išleistas giesmių ir dainų rinkinys chorams. Be dainų, sukūrė giesmių, mišių ir kitokių kūrinių. Giesmė „Marija“ buvo premijuota. Jo harmonizuotos liaudies dainos „Žalioj girelėj“ ir „Augo kalnely“ skambėjo 1938 m. dainų šventėje Klaipėdoje ir 1939 m. - Pasaulinės parodos Lietuvių dienos koncerte Niujorke.
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
