Industrializacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Industrializacija, arba industrinė revoliucija - procesas, kuriam būdingi socialiniai ir ekonominiai pokyčiai, ir kurio metu visuomenė pereina iš priešindustrinės (kai sukaupto kapitalo kiekis yra sąlyginai žemas) į industrinę stadiją. Šie socialiniai ir ekonominiai pokyčiai glaudžiai susiję su technologinėmis naujovėmis, ypač stambaus masto energijos gamybos ir metalurgijos vystymu. Industrializacija taip pat siejama su tam tikrais filosofijos pokyčiais arba kitokiu požiūriu į gamtą, tačiau galima ginčytis, ar šie filosofiniai pokyčiai kyla iš industrializacijos, ar atvirkščiai.

Pirmoji industrinė revoliucija kilo D. Britanijoje XVIII-XIX a. Antrąja industrine revoliucija laikomas vėlesnis, ne tokių drastiškų pokyčių laikotarpis, kuomet plačiai paplito elektros energija, vidaus degimo variklis ir konvejeriai.

Daugumoje priešindustrinių šalių gyvenimo lygis neviršijo išgyvenimo - didžioji gyventojų dalis gaminosi tiek produktų, kiek jiems reikėjo tam, kad išgyventų. Tiesa, kai kurios tautos, kaip Senovės Atėnai, buvo išvysčiusios prekybą, ir todėl jų turtas gerokai viršijo išgyvenimo lygį. Daugumą priešindustrinių šalių dažnai užklupdavo badas, nors kai kurios, pvz., XVII-XVIII a. Nyderlandai ir Anglija bei XV a. Italijos miestai-valstybės sugebėjo išsilaisvinti iš bado ciklo vystydamos prekybą ir žemės ūkio sektoriaus komercializaciją. Nustatyta, jog XVII a. Nyderlandai importuodavo beveik 70% reikalingų grūdų, o V a. pr. m. e. Atėnai įsiveždavo 75% bendrai suvartojamo maisto.

Šaltojo karo metais daugelis Trečiojo pasaulio šalių pradėjo industrializaciją veikiamos arba Jungtinių Valstijų, arba SSRS. Šios pastangos buvo sėkmingos daugeliui Rytų Azijos valstybių, o tuo tarpu kitur jos davė ne itin sėkmingų rezultatų (išskyrus kai kurias Europos valstybes, kurios jau prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pradėjusios šį procesą).