Hermanas Perelšteinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Hermanas Perelšteinas (1923 m. birželio 7 d. Karaliaučiuje - 1998 m. sausio 11 d. Niujorke, JAV) – choro dirigentas ir pedagogas.

[taisyti] Biografija

Tėvas Kijeve ir Berlyne studijavo ekonomiką, mėgo muzikuoti ir dainuoti, o motina Varšuvoje studijavo biologiją. Hermanas iš mažens pasižymėjo nepaprastais muzikiniais gabumais ir buvo priskiriamas prie vunderkindų. Pedagogė I. Volbertienė šešerių metų berniuką pradėjo mokyti skambinti fortepijonu.

1932 - 1940 m. Hermanas mokėsi Kauno vokiečių ir žydų gimnazijoje dėstomąja lietuvių kalba ir kartu nuo 1936 m. lankė Kauno konservatoriją, kur fortepijono studijas tęsė pas prof. E. Laumenskienę ir pedagogę T. Giršovičienę. Vaikystėje mėgo skaityti knygas, žavėjosi solistais K. Petrausku ir F. Šaliapinu bei Vienos berniukų choru (girdėjo koncertuojantį Kaune). 1941 m. vasarą su šeima bolševikai jį ištrėmė į Sibirą, kur teko dirbti įvairius sunkius fizinius darbus, kęsti alkį ir šaltį. Nuo pražūties išgelbėjo muzikiniai sugebėjimai ir troškimas mokytis ir mokyti kitus.

1954 m. su pagyrimu baigė Jakutsko pedagoginio instituto Biologijos ir chemijos fakultetą. Studijuodamas dirbo Jakutsko muzikiniame teatre koncertmeisteriu, radijo komiteto choro chormeisteriu ir dirigentu. 1954 - 1956 m. Sverdlovsko muzikos mokykloje mokėsi diriguoti ir kitų muzikos disciplinų, vadovavo moterų ir berniukų chorams, dirbo farmacijos fabrike.

Grįžęs į Lietuvą, 1956 - 1960 m. Valstybinėje konservatorijoje Vilniuje dirbo koncertmeisteriu ir kartu mokėsi - 1959 m. su pagyrimu baigė minėtos mokslo įstaigos neakivaizdinio skyriaus doc. Klemenso Griauzdės choro dirigavimo klasę. 1960 - 1964 m. dėstė dirigavimą Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedroje, o nuo 1964 iki 1979 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vyr. dėstytojas. „Ąžuoliuke“ ir aukštosiose mokyklose išugdė būrį talentingų jaunųjų choro dirigentų.

1959 m. rudenį Vilniuje suorganizavo berniukų chorą, kurį per kelis dešimtmečius išaugino į pavyzdingą vaikų ir jaunuolių choro studiją „Ąžuoliukas". Be daugelio dainų, su berniukais ir jaunuoliais parengė ir sudėtingų kūrinių: G. Pergolesi „Stabat Mater", J. S. Bacho kantatą „Magnificat", B. Brittenas „Kalėdinių giesmių apeigos" ir „Missa brevis", H. Purcello operą „Didona ir Enėjas", J. Haydno oratoriją „Metų laikai", G. Fauret „Requiem", G. F. Händelio oratoriją „Judas Makabėjus", L. Cherubini „Requiem", M. Duruflė „Requiem", E. Balsio oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio", S. Rachmaninovo kantatą „Pavasaris", D. Kabalevskio „Requiem" ir kt.

Su „Ąžuoliuku" dalyvavo pasaulinėse konferencijose ISME Maskvoje vaikų muzikinio ugdymo klausimais, koncertavo Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, įvairiuose tarptautiniuose chorų konkursuose bei festivaliuose pelnė daug pirmųjų vietų ir įvairių apdovanojimų. „Ąžuoliuko“ pavyzdžiu berniukų chorų atsirado ir kituose Lietuvos miestuose.

[taisyti] Visuomeninė veikla

Nuo 1960 m. - Vilniaus miesto dainų švenčių dirigentas, 1963, 1964, 1965, 1969, 1970, 1975, 1977, 1978 m. - Lietuvos respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių dirigentas. Ne kartą dirigavo Rygos, Talino, Klaipėdos ir Vilniaus berniukų chorų sąskrydžiuose, buvo Lietuvos vaikų chorų vyr. konsultantas, vaikų chorų konkursų žiuri pirmininkas ir narys, repertuarinės ir meninės komisijos narys, parašė metodinių darbų, muzikos klausimais paskelbė straipsnių ir chorų koncertų recenzijų. 1965 m. suteiktas nusipelniusio artisto, o 1974 m. - nusipelniusio meno veikėjo garbės vardai.

1979 m. spalio 7 d. išvyko į JAV - Niujorką, kur apie 12 metų dirbo įvairiose mokyklose - dėstė anatomiją, fiziką, chemiją, biologiją, vokiečių kalbą ir muziką. Dirbdamas privačioje žydų mokykloje (su neįgaliaisiais vaikais), subūrė nedidelį chorą. Vėliau keliuose universitetuose dėstė fortepijoną, vokalą, choro ansamblių discipliną, muzikos teoriją (buvo rengiami kantonai). Prie Niujorko muzikos mokyklos buvo subūręs nedidelį berniukų chorą, su kuriuo dalyvavo chorų festivalyje Meksikoje. 1984 m. užkluptas sunkios ligos, berniukų chorą paliko, o mokykloje dar dirbo iki 1992 metų. Buvo Amerikos lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys. Vilniuje ir Kaune lankėsi 1990, 1994 ir 1996 m. - išrinktas pirmuoju Lietuvos muzikos akademijos garbės profesorium ir „Ąžuolų" klubo garbės prezidentu. 1994 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.

1994 m. išleista prof. dr. Vytauto J'akelaičio knyga „Hermanas Perelšteinas".

[taisyti] Šaltinis

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.