Klemensas Griauzdė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Klemensas Griauzdė (1905 m. birželio 1 d. Rygoje - 1983 m. gegužės 31 d. Vilniuje, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – dirigentas, pedagogas, kompozitorius.
Turinys |
[taisyti] Biografija
Gimė Rygoje, darbininkų šeimoje (tėvas - geležinkelietis), kurioje augo keturi vaikai. Bendrąjį lavinimą gavo Rygos ir Vitebsko (Baltarusija) mokyklose. 1919 m. apsigyveno Linkuvos miestelyje, kur pas Kazimierą Jovaišą pramoko muzikos, Šiauliuose baigė pradžios mokyklos mokytojų kursus.
1924 - 1926 m. mokytojavo ir vargonininkavo Lauksodyje (Pakruojo raj.). 1925 m. tobulinosi vargonininkų kursuose Kaune. 1926 - 1930 m. Kauno muzikos mokykloje pas prof. Juozą Naujalį mokėsi vargonuoti, pas Nikodemą Martinonį - chorvedybos ir pas Emeriką Gailevičių - kapelmeisterio specialybės, konservatorijoje pas prof. Juozą Gruodį studijavo kompoziciją.
1927 - 1931 m. vadovavo „Dainos“ draugijos Šančių skyriaus chorui, 1933 - 1940 m. - Kauno centriniam „Jaunosios Lietuvos“ mišriajam chorui. Su šiuo kolektyvu, solistais ir simfoniniu orkestru atliko stambių lietuvių ir užsienio klasikų kūrinių: Česlovo Sasnausko kantatą „Broliai“, Stasio Šimkaus kantatas „Atsisveikinimas su tėvyne“ ir „Kovotojams už Lietuvos laisvę“, Klemenso Griauzdės oratoriją „Lietuvai“, Th. Dubois oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“, F. Mendelssohno baladę „Pirmoji Valpurgijų naktis“ ir kt. Surengė daug koncertų Lietuvoje, dainavo užsienyje. Kartu dėstė muziką ir dainavimą Kauno mokyklose, vadovavo moksleivių ir suaugusiųjų chorams.
1933 - 1939 m. buvo Lietuvių muzikų draugijos pirmasis sekretorius, atsakingas už chorus, žurnalo „Muzikos barai“ redakcinės komisijos narys. 1940 - 1941 m. buvo Kauno konservatorijos bibliotekos vedėjas ir dėstytojas.
Nuo 1940 m. pradžios vadovavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto mišriajam chorui, su kuriuo parengė sudėtingų kūrinių programą, nemažai koncertavo (1942 m. universitetą uždarius, dirbo nelegaliai). 1941 - 1945 m. - Kauno jaunimo teatro muzikos dalies vedėjas ir dirigentas. Statė muzikinius spektaklius (M. Kovalio „Vilkas ir septyni ožiukai”, Viktoro Kuprevičiaus „Žiogas ir skruzdė”, A. Dukaso „Sniego karalaitė”, Antano Račiūno „Hanelė” ir paties K. Griauzdės „Piemenaitės sapnas”), pats juos dirigavo.
1945 - 1949 m. - Klaipėdos muzikinės komedijos teatro meno vadovas ir dirigentas. Pastatė muzikines pjeses „Eglė žalčių karalienė“ (Jono Švedo muzika, 1956 m.) ir „Pelenė“ (K. Griauzdės muzika, 1947 m.), B. Aleksandrovo muzikinę komediją „Mažoji Giuzel“ (1947 m.), I. Dunajevskio operetę „Laisvasis vėjas“ (1948 m.), R. Planquette'o komišką operą „Kornevilio varpai“ (1948 m.) ir Džoakino Rosini komišką operą „Sevilijos kirpėjas“ (1949 m.).
Taip pat dirbo Klaipėdos muzikos mokykloje: 1945 - 1946 m. ir 1949 - 1954 m. - direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, 1947 - 1949 m. - direktorius, dėstė chorvedybą ir teorines disciplinas, vadovavo chorui. 1949 m. suorganizavo uostamiesčio simfoninį orkestrą ir buvo jo dirigentas. 1953 - 1954 m. vadovavo Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto mišriajam chorui.
Nuo 1954 m. iki mirties dėstė muzikos teorijos ir choro dirigavimo disciplinas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje; nuo 1954 m. - Muzikos teorijos katedros vyr. dėstytojas, nuo 1970 m. - Choro dirigavimo katedros docentas, nuo 1975 m. - e. prof, pareigas. Konservatorijoje išugdė daugiau kaip 50 choro dirigentų ir 5 muzikologus. 1956 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute suorganizavo Muzikos katedrą ir kurį laiką jai vadovavo.
Ypač daug prisidėjo prie Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų chorų organizavimo ir jų meninės kultūros ugdymo. Vadovavo Kauno Politechnikos instituto (1954 - 1957 m.), Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (1958 - 1961 m.) ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto „Gabija“ (1964 - 1975 m.) mišriesiems chorams. Su chorais daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse ir jų konkursuose, taip pat Baltijos studentų dainų šventėse „Gaudeamus“.
[taisyti] Kūryba
Tarpukario Lietuvos įvairių draugijų ir organizacijų dainų švenčių dirigentas, pokario metų daugelio rajonų ir miestų dainų švenčių dirigentas, respublikinių dainų švenčių konsultantas, įvairių metodinių ir meno komisijų narys, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, respublikinių dainų švenčių (1960, 1970 m.) vyr. dirigentas, Baltijos studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ organizatorius ir vyr. dirigentas (1956, 1958, 1967, 1971 m.).
Atliko per 1500 koncertų, kūrybinį palikimą sudaro beveik 150 įvairaus plano ir žanrų kūrinių, spaudoje paskelbė apie 100 straipsnių, parengė muzikinių laidų radijui. Harmonizavo lietuvių liaudies dainų chorams, sukūrė kūrinių vargonams, fortepijonui, dvi kantatas, choro ir solo dainų, muzikinių scenos veikalų. 1965 m. suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.
[taisyti] Nuorodos
[taisyti] Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.
