Absurdo drama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Absurdo drama (dar vadinama antidrama, absurdo teatru, antiteatru, nihilistiniu teatru) yra avangardistinė dramaturgijos ir teatro šaka, atsiradusi XX a. viduryje Europoje ir susilaukusi ypač didelio pasisekimo Prancūzijoje.

Absurdo drama perėmė siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramų principus. Sąmoningai atmetami pagrindiniai dramos požymiai: nuoseklus veiksmas, konfliktas, charakteriai.

Absurdo dramos pagrindas – prancūzų rašytojo ir filosofo Žano Polio Sartro (Jean-Paul Charles Aymard Sartre) egzistencinė teorija ir prancūzų rašytojo Albero Kamiu (Alberas Kamiu) tragiškasis humanizmas, gailestis dėl žmonių susvetimėjimo. Egzistencialistų dramose idėjos įrodinėjamos loginiu mąstymu ir racionaliais veikėjų charakteriais, o absurdo dramaturgai jas atskleidžia absurdiškomis situacijomis, nerišliu dialogu, sveikam protui prieštaraujančiais personažų paveikslais.

Absurdo dramaturgų dėmesys nukreiptas į žmogaus bejėgiškumą keisti nusistovėjusią tvarką, į gyvenimo beprasmybę, individo vienatvę ir žmonių nekomunikabilumą. Absurdo drama išreiškia būties absurdiškumą, asmenybės vienatvę, žmonių bendravimo problemas.

Dramos idėja atskleidžiama absurdiškomis, paradoksaliomis situacijomis. Spektakliai sąlygiški, statiški - veikėjai sėdi, dažnai kalbasi apie nieką ir nesusikalba. Dialogai nerišlūs, beprasmiai, prieštaraujantys logikai. Scenoje judesiai mechaniški, primenantys lėlių teatro marionečių judesius, pantomimą, mimiką, |gestus, kalbos intonaciją. Į žmogų žiūrima taip pat, kaip į marionetę.

Būties tragizmas atskleidžiamas per komizmą. Vyrauja tragikomedijos žanras, personažų dialogams ir judesiams būdingas klouniškumas, tačiau šie elementai perteikiami tragiškai.

Absurdo dramos pradininkais laikomi prancūzų dramaturgai Eženas Jonesku (Eugen Ionescu), Samuelis Beketas (Samuel Beckett). Dauguma žymiausių autorių nebuvo prancūzai, tačiau rašė prancūziškai: Žanas Ženė (Jean Genet) ir Artūras Adamovas (Arthur Adamov).

Ypač didelę svarbą turėjo A. Kamiu kūryba, kurio absurdo filosofija išdėstyta esė „Sizifo mitas”. Jai būdinga dekoracijų nebuvimas, kaukės, choras. Dramoms imami kūriniai atitikdavo antikinius siužetus.

Absurdo teatro kūrėjai rėmėsi viduramžių misterijomis, italų kaukių komedijomis, anglų absurdo poezija.