Vladas Požela
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vladas Požela (1879 m. balandžio 9 d. Steigviliuose (Pakruojo raj. - 1960 m. rugsėjo 21 d. Adelaidėje (Australija)) - teisininkas, advokatas, knygnešys, Lietuvos politinis veikėjas. Izoldos Požėlaitės-Davis tėvas.
[taisyti] Biografija
Mokslus pradėjo slaptoje kaimo mokykloje, 1890 m. įstojo į Mintaujos gimnaziją, joje besimokydamas 1894 m. įstojo į slaptą Kūdikėlio organizaciją, 1895-1896 m. buvo jos pirmininkas. 1896 m. įsteigė slaptą Steigvilų knygyną, 1897 m. organizavo pasipriešinimą stačiatikių pamaldoms rusų kalba mokyklose. 1900 m. suimtas L. Vaineikio byloje, metus kalintas Liepojos kalėjime, po to metams ištremtas į Smolenską už draudžiamų lietuviškų raštų gabenimą.
1903 m. grįžo į Šiaulius ir dirbo Šiaulių ekonomijos Zubovų dvarų archyve, dalyvavo Medvilionių slaptų vakarų kuopelėje. 1903 m. kartu su V. Kapsuku, J. Šepečiu, J. Pakniu įkūrė „Draugo“ organizaciją, Tilžėje leido laikraštį „Draugas“.
1905 m. tapo LSDP nariu. 1905-07 m. revoliucijos dalyvis, sakė kalbas, Smilgiuose, Pušalote, Žeimiuose, Žagarėje, šalino rusų administraciją. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, dar jam nesibaigus išvyko platinti Seime priimtų rezoliucijų.
1906 m. suorganizavo ginkluotą V. Kapsuko išlaisvinimą iš Suvalkų kalėjimo ligoninės, vėliau išlaisvino K. Jurgelionį iš Vilkaviškio kalėjimo. Tik 1908 m. žandarai jį surado tęsiantį studijas Tartu universitete, kai 1906 m. svetima pavarde įstojo į Tartu universiteto teisės fakultetą. Policijai suėmus pašalintas.
1910 m. Vilniaus teismas už mitingų Rozalime, Smilgiuose, Naumiestyje ir Pušalote bei darbininkų ir valstiečių valdžios organizavimą, neįrodęs kitų kalčių, nuteisė jį 1 m. tvirtovės kalėjimo, kalėjo Kaune.
1913 m. bandė vėl sugrįžti į Tartu universitetą ir išlaikyti valstybinius egzaminus, tačiau Kauno gubernatorius nedavė leidimo. 1914-1917 m. baigė Maskvos universitetą.
1916 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos Petrogrado komiteto narys nuo LSDP Lietuvių rajono. 1916 m. vienas iš Grūdo draugijos steigėjų, iki 1918 m. balandžio mėn. jos vadovybės narys.
1917 m. advokatavo Maskvoje, tapo prisiekusiuoju advokatu, dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, buvo sužeistas. 1919 m. buvo savo draugo V. Kapsuko paskirtas Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės reikalų vedėju, tačiau greitai nusivylė šia draugyste ir 1919 kartu su V. Bielskiu pasitraukė į Kauną, kur dirbo prisiekusiuoju advokatu, o netrukus Šiauliuose kartu su K. Bieliniu, Z. Lukauskaite ir R. Skipičiu ėmėsi organizuoti partizanų būrius kovai prieš bermontininkus.
1920 m. Steigiamojo seimo, 1922 m. I Seimo, 1923 m. II Seimo atstovas. Nuo 1926 m. birželio 15 d. iki gruodžio 17 d. LSDP ir valstiečių liaudininkų koalicinės vyriausybės vidaus reikalų ministras.
Po 1926 m. valstybės perversmo atsidėjo advokato darbui. 1932-1941 m. Pienocentro ir Tarptautinio banko juriskonsultas, 1940 m. Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas. 1941 m. kovo 3 d. emigravo į Vokietiją, 1949 m. gegužės mėn. į Australiją, kur tęsė profesinę veiklą.
