Kipras Bielinis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kipras Bielinis (1883 m. rugsėjo 26 d. Purviškiuose, Biržų raj. - 1965 m. gruodžio 7 d. Niujorke) - visuomenės veikėjas, socialdemokratas, knygnešio Jurgio Bielinio sūnus. Slapyvardžiai: Kunigas, Sermėgius, Jonas Jurgaitis.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Mintaujos realinėje mokykloje ir Rygos gimnazijoje.
Nuo 1899 m. dalyvavo slaptose moksleivių kuopelėse. Nuo 1902 m. - LSDP narys, bendradarbiavo Tilžėje leidžiamame „Darbininkų balse“. Nuo 1904 m. organizavo partinės literatūros gabenimą visoje Lietuvoje.
Dalyvavo 1905 m. įvykiuose, 1905 m. kovo 10 d. organizavo pirmą viešą politinį mitingą ir demonstraciją Kupiškyje. Balandžio 23 d. Kirkliuose, po mitingo, žandarų suimtas ir sumuštas. Jį išvadavo Anykščių LSDP organizacijos nariai. Iš viso 1905 m. surengė per 30 viešų mitingų, už kiekvieną jų buvo keliamos baudžiamosios bylos, bet jo vis nepagaudavo.
1906 m. išvyko į Rygą, kur prie Latvių socialdemokratų partijos organizavo lietuvių darbininkų socialdemokratų grupę. 1907 m. lapkričio 5 d., kartu su kitais latvių socialdemokratais, suimtas, metus kalintas, nuteistas 4 metus kalėjimo. Šią bausmę atlikęs Rygos kalėjime, 1912 m. ištremtas į Sibirą, Irkutsko gub. Manzurkos kaimą.
1913 m. pabėgo ir Jankevičiaus pavarde gyveno prie Chabarovsko. 1917 m. atvyko į Maskvą, dirbo karo metu iš Lietuvos išgabento turo grąžinimo komisijos sekretoriumi.
1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo kooperacijoje ir savivaldybėse. Buvo vienas LSDP gaivintojų Lietuvoje ir Šiauliuose. 1919 m. - Šiaulių partizanų štabo narys. Nuo 1920 m. buvo visų Seimų LSDP atstovas iki 1926 m.
Buvo renkamas Šiaulių ir Mažeikių tarybų nariu. 1923 - 1926 m. dirbo Kauno miesto tarybos finansų komisijoje, 1925 m. - komisijos kovai su Kauno elektros stotimi pirmininkas.
Nuo 1920 m. dirbo „Socialdemokrato“ redakcijoje. Po 1926 m. valstybės perversmo dirbo Ligonių kasose, buvo pirmasis Kauno ligonių kasos pirmininkas.
Nuo 1929 m. dirbo Žemės ūkio rūmuose, 15 metų buvo „Paramos“, „Spaudos fondo“, Kooperacijos banko, „Kooperacijos“ draudimo valdybų narys.
1941 - 1942 m. - vienas iš rezistencijos pradininkų, LSDP, pasivadinusios Naująja Lietuva, gaivintojas, leido atsišaukimus prieš vokiškuosius okupantus. Nuo 1943 m. - vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vadovų, buvo finansų komisijos pirmininku, jam buvo pavesta atgaivinti VLIK'o veiklą, kai gestapas prieš jį ėmėsi represijų.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo VLIK'o delegatūroje Berlyne. 1945 - 1949 m. buvo Tautos fondo valdytoju.
1949 m. emigravęs į JAV, įsitraukė į Lietuvos laisvės komiteto veiklą, buvo nuolatinis LSDP atstovas VLIK'e. Atgaivino ALSS Literatūros fondą, leidusį istorines knygas. 1964 m. mirus Steponui Kairiui, iki mirties vadovavo LSDP Užsienio delegatūrai.
Mirė 1965 metais Niujorke, 1996 m. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse.
[taisyti] Kūryba
Knygos:
