Ramusis vandenynas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ramusis vandenynas - didžiausias pasaulio vandenynas. Jo plotas 165 mln.km². Vandenynas yra tarp Australijos, Azijos, Amerikos ir Antarktidos. Su Indijos vandenynu turi dvi sąsajas: plačią - į pietus nuo Australijos ir siauresnę - Indonezijos salyne. Dreiko sąsiauris ir Panamos kanalas jungia Ramųjį vandenyną su Atlantu, o šiaurėje labai siauras Beringo sąsiauris - su Arkties vandenynu.
[taisyti] Geografija
Vandenyne yra apie 25 000 salų, kurių dauguma yra Pietiniame pusrutulyje. Centrinės ir pietvakarinės dalies salos vadinamos Okeanija. Dauguma Ramiojo vandenyno tropinių salų (pavyzdžiui, Tuamotu salynas) yra koralų atolai - žiedinės salos, juosiančios seklias lagūnas. Atolai iškilę giliose vandenynų vietose, nors juos sudarę koralai negali augti giliau kaip 45 m. Kai kurių gamtininkų nuomone, koralų atolai išaugo ant seklių vulkanų kraterių.
Didžiulį Ramųjį vandenyną galima vadinti ir okeaniniu pusrutuliu. Nors jame daug salų (Naujoji Zelandija, Papua-Naujoji Gvinėja, Kalimantanas, Sachalinas, Japonija), vis tik sausumos plotas, palyginti su vandenynu, yra nepaprastai mažas.
Ramusis vandenynas - tai iki šiol mažėjančio Pantalaso pasaulinio vandenyno liekanos. Tas vandenynas supo sausumą prieš tai, kai ji išsiskyrė į dabartinius žemynus.
Vandenyno hidrografija gana paprasta. Šiaurės pusrutulyje pasatų sukelta srovė teka Filipinų link, po to pro Japoniją suka prie Aliaskos, toliau - į pietus ir pro Kaliforniją grįžta į pradinę padėtį - Šiaurės Pasatų srovę ir sudaro didžiulę, pagal laikrodžio rodyklę tekančios srovės kilpą. Besiskečiantį jūros dugną kompensuoja jo grimzdimas povandeniniuose loviuose, kurie ištįsę puslankiu nuo Naujosios Zelandijos iki Aliaskos ir nuo Centrinės Amerikos iki Čilės. Su šiais loviais susiję veikiantys vulkanai juosia vandenyną.
Palei nelygius vandenyno pakraščius yra daugybė jūrų, kurių didžiausios - Beringo, Ochotsko, Rytų Kinijos, Japonijos, Pietų Kinijos, Sulaus, Tasmano, Geltonoji, Rytų Kinijos, Koralų jūros.
Ledkalniai, atskilę nuo milžiniško Antarktidos ledo skydo, dreifuoja į šiaurės rytus. Kol ištirpsta, Ramiajame vandenyne jie pasiekia net 41° pietų platumos. Kai kurie ledkalniai storesni nei 600 m.
Ramiojo vandenyno dugno nuosėdų storis mažiausias guolyje ir jo loviuose, didėja link žemynų ir pusiaujo (iki 3 km). Giliau kaip 4,5 km slūgso raudonasis okeaninis molis; 4 - 4,5 km gylyje - biogeninės nuosėdos, daugiausia kokolitiniai foraminiferiniai dumblai. Mažesniame gylyje yra kriauklelių, koralų, dumblių nuosėdos.
[taisyti] Tyrimo istorija
Tyrimo istorija skirstoma į tris laikotarpius. Pirmasis prasidėjo keletas amžių prieš mūsų erą ir truko iki 1804 m. Jis apėmė didžiųjų geografinių atradimų laikotarpį.
1513 m. rugsėjo 16 d. V.N. Balboa (Ispanija), perėjęs Panamos sąsmauka, pirmasis iš europiečių pamatė Ramųjį vandenyną ir pavadino jį Pietų jūra.
1520 - 1521 m. Ramųjį vandenyną nuo Ugnies Žemės iki Filipinų perplaukė F. Magelanas.
Paskui žinias apie Ramųjį vandenyną pagausino F. Dreiko (1578 - 1579), A. Tasmano (1642 - 1643), S. Dežniovo (1648), V. Beringo ir A. Čirikovo (1728, 1741) kelionės ir atradimai. Ramiojo vandenyno centrines ir pietų dalis ištyrė Dž. Kukas (1768 - 1771, 1772 - 1775, 1776 - 1779).
Antruoju laikotarpiu (1804 - 1873) pradėti vandenyno gelmių tyrimai. Svarbesniosios kelionės: F. Belingshauzeno ir M. Lazarevo (1819 - 1821), E. Lenco (1824 - 1825), Ž.S. Diumon d'Urvilio (1828), Č. Vilkso (1839 - 1840).
Trečiuoju laikotarpiu (nuo 1873) išsiplėtė kompleksiniai okeanografiniai tyrimai, specialios ekspedicijos, vandenynui tirti įsteigta mokslinių įstaigų, tarptautinių susivienijimų. Pirmoji okeanologinė ekspedicija vyko 1873 - 1876 m. laivu "Challenger" (Didžioji Britanija).
