Postmodernizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Postmodernizmas - labai kontroversiška idėja, dėl kurios tikslios formuluotės mokslininkai, intelektualai ir istorikai dažnai nesutaria. Termino reikšmė siūlo daugelio karštai aptartą idėją, reiškiančią, kad modernusis istorijos periodas yra pasibaigęs. Nežiūrint to, dauguma sutaria, jog postmodernizmo idėjos įtakojo filosofiją, meną, literatūrą, architektūrą, apipavidalinimą (dizainą), istorijos interpretavimą ir kultūrą nuo XX amžiaus pabaigos. Postmodernumas - kitas terminas, apibūdinantis postmodernizmo laikotarpio sociokultūrinę terpę.
Turinys |
[taisyti] Apžvalga
Postmodernizmo ideologija dažnai remiasi, o taip pat ir neigia modernizmo fundamentaliąsias prielaidas, dėl to mokslininkai ir istorikai apibūdina postmodernizmą kaip idėjų judėjimą pakeitusį, o kai kuriais atvejais papildžiusį modernizmą. Pavydžiui, modernizmas sureikšmina tokius idealus kaip racionalumas, objektyvumas ir progresas, taipogi kitas kertines Švietimo Epochos idėjas arba 19’o amžiaus pozityvizmo ir realizmo judėjimus; tuo tarpu postmodernizmas klausia ar pastarųjų idealų egzistavimas apskritai įmanomas.
Postmodernizmo šalininkai dažnai teigia jog jų idealai gimė atitinkamų ekonominių ir socialinių aplinkybių išdavoje, įskaitant taip vadinamąjį „vėlyvųjį kapitalizmą” ir visus pasiekiančias transliuojamąsias medijas – radiją ir televiziją; anot jų tokios sąlygos išprovokavo visuomenės postūmį link naujo istorinio periodo. Tačiau daug mąstytojų ir rašytojų tikina jog postmodernizmas geriausiu atveju tėra tik modernizmo atmaina arba tąsa, bet jokiu būdu ne atskiras periodas arba idėja. Postmodernizmą palaikantis argumentas kalba apie mūsų laikų ekonomines ir technologines aplinkybes sudariusias sąlygas atsirasti decentralizuotai, orientuotai į medijas visuomenei, kurioje idėjos yra simuliakrai ir viso labo tarpusavio nuorodų reprezentacijos arba vienos kitų kopijos, neturinčios tikro, originalaus, pastovaus arba objektyvaus komunikacijos ir reikšmės šaltinio. Globalizacija, kaip komunikacijos, gamybos ir transportavimo inovacijų išdava, dažnai minima kaip varomoji modernaus gyvenimo jėga, sukūrusi kultūriškai pliuralistinę ir giliai susietą pasaulinę visuomenę, neturinčią vieno dominuojančio centro arba politinės jėgos, komunikacijos arba intelektualinio produkto.
Postmodernizmo sekėjai tikina jog tokia decentralizuota visuomenė neišvengiamai sukuria reakcijas/sampratas kurios apibūdinamos kaip postmodernios; kaip pavyzdžiui, regimosios aplinkos atmetimas laikant ją netikra arba primesta metanaratyvo ir hegemonijos vienovė, tradicinių žanro, struktūros ir stilistinio vientisumo rėmų laužymas taip pat logocentrizmo pasekmėje gimusių kategorijų ir kitų dirbtinai primestos tvarkos normų suardymas. Vietoje to jie vertina elementų koliažą, skirtingų kontekstų idėjų sugretinimą ir žaismą , simbolių dekonstrukciją į pradinę jėgos ir vietos dinamiką iš kurios šie simboliai įgauna prasmę ir tampa žymikliais (angl. signifiers). Su tuo susiję poststruktūralizmas filosofijoje, minimalizmas muzikoje, pop atsiradimas ir žiniasklaidos (mass media) įsiviešpatavimas.
Mokslininkai pripažystantys postmodernizmą skirtingu periodu, tiki jog visuomenė kartu atsisakė moderniųjų idealų ir vietoje jų pripažino idėjas kurių esmėje glūdi reakcija į šių idėjų ribotumą, dėl šios priežasties dabartis yra skirtingas istorinis periodas. Nors postmodernaus gyvenimo charakteristikas yra labai sunku apčiuopti, visgi postmodernizmo šalininkai nurodo labai konkrečius ir akivaizdžius technologinius ir ekonominius pasikeitimus kurie išprovokavo naujus mąstymo modulius.
[taisyti] Postmodernizmo apibrėžimai
- „Postmodernizmas yra nepasitikėjimas metanaratyvu.” Jean-Francois Lyotard
- „Karta išaugusi prie televizijos ekrano prarado linijinio ir analitinio mąstymo sugebėjimus.” Chuck Colson
- „Keistas tam kad būti keistu.” – Moe Szyslak iš The Simpsons
- „ Narcizizmo ir Nihilizmo kombinacija apibūdina postmodernizmą,” Al Gore
- „Postmodernizmas plaukia, netgi maudosi, fragmentiškose ir chaotiškose pasikeitimų srovėse tarsi tai tebūtų viskas kas yra.“ – David Harvey
- „Galima sakyti, kad kiekvienas amžius turi savo postmodernizmą, taip kaip kiekvienas amžius turi savo manierizmo apraišką (iš tikrųjų įdomu ar postmodernus nėra tiesiog modernus žodžio „manierizmas” pervadinimas..). Tikiu, jog kiekvienas amžius pasiekia krizės momentus panašius į tuos kurious apibūdino Nietzsche savo veikale „Unzeitgemässe Betrachtungen”, apie istorijos studijų žalą. Nuojauta jog praeitis varžo, slopina, šantažuoja mus.” – Umberto Eco
[taisyti] Konotacijos
Postmodernizmas taip pat išreiškia idėją, jog žinios virto preke. „visuomenės kompiuterizacija“ ir žiniasklaidos (mass media) dominavimas pavertė žinias lakiomis. Galios vieta yra bet kur, kur kontroliuojamos žinios. Valstybė susilpnėja, kai žinių perdavimo funkciją perima agentai. Valstybė tampa priklausoma nuo agentų, kadangi pastarieji filtruoja informaciją ir tokiu būdu turi galimybę kurti viešają nuomonę.
[taisyti] Žymesni postmodernistinės minties atstovai
19-to amžiaus vidurio ir pabaigos ir 20-to amžiaus pradžios mąstytojai tokie kaip Søren Kierkegaard ir Friedrich Nietzsche, savo argumentais prieš objektyvumą ir dėmesiu skepticizmui (ypatingai kas liečia socialines moralės normas), padėjo pagrindą 20'o amžiaus intelektualiniam judėjimui vadinamam egzistencializmu. Tokie rašytojai kaip Jean-Paul Sartre, Albert Camus ir Samuel Beckett, buvo stipriai įtakoti Kierkegaard, Nietsche taip pat ankstesnių mąstytojų idėjų ir pasiūlė naujas subjektyvumo ir tuštumos prasmes, iš kurių sėmėsi šiuolaikiniai mąstytojai, rašytojai ir menininkai. Karl Barth fideistinis požiūris į teologiją ir gyvenimo būdą, sumenkino protinės motyvacijos svarbą ir sureikšmino subjektyvumo svarbą. Antrą pasaulinį karą sekęs postkolonializmas papildė idėją jog vienareikšmiškai išskirtinis gyvenimo būdas arba tikėjimas yra neįmanomi. Ši idėja buvo išvystyta Heidegger, po to Ludwig Wittgenstein, vėliau Derrida, kurie padarė naujas išvadas susijusias su žinių fundamentaliąja prigimtimi; pastarieji teigė jog racionalumas iš tikrųjų nebuvęs toks aiškus ir užtikrintas kaip kad teigė modernistai ir racionalistai.
Tam tikri postmodernizmo bruožai gali būti apčiuopiami 3-iame 20-o amžiaus dešimtmetyje su Dada meno judėjimo atsiradimu. Abu pasauliniai karai (turbūt netgi pasaulinio karo koncepcija) prisidėjo prie postmodernizmo; postmodernistinio požiūrio apraiškos pastebimos antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Kai kurie įžvelgia 7-ame 20-o amžiaus dešimtmetyje stiprėjančius antiestablišmento judėjimus kaip ankstyvąsias, postmodernizmo link vedančias tendencijas. Teorija buvo labai sustiprinta Prancūzijos akademinių sluoksnių. 1979-ais Jean-François Lyotard parašė trumpą bet įtakingą knygą „La Condition postmoderne: Rapport sur le savoir”. Taip pat 1979-ais Richard Rorty parašė Philosophy and the Mirror of Nature. Jean Baudrillard, Michel Foucault ir Roland Barthes taip pat yra labai įtakingi 8-ojo 20-o amžiaus dešimtmečio postmodernizmo teoretikai.
Marksizmo kritikai tikina jog postmodernizmas yra „vėlyvojo kapitalizmo” ir institucijų, ypatingai tautos-valstybės, nuosmūkio simptomas. Literatūros kritikas Fredric Jameson ir geografas David Harvey taip pat susiejo postmodernizmą su „vėlyvuoju kapitalizmu” arba „lanksčiu kaupimu”. Tokia situacija, vadinama finansų kapitalizmu ir yra charakterizuojama dideliu darbo jėgos ir kapitalo paslankumu arba tai kuo Harvey vadina „laiko ir erdvės kompresija”. Jie teigia jog šie pokyčiai sutampa su Bretton Woods sistemos žlugimu, kuri jų manymu apibrėžė ekonominę santvarką po antrojo pasaulinio karo (žr. Taip pat Konsiumerizmas, Kritinė teorija). Kiti mąstytojai tikina kad postmodernumas yra natūrali reakcija į transliuojamąsias medijas ir į visuomenę išaugintą masinės produkcijos ir masinės politikos vartojimui. Su šia kritine ekonomikos perspektyva, politinėmis ir ideologinėmis kapitalistinio modernumo realijomis susietas Alasdair MacIntyre darbas, kuris byloja apie postmodernizmo versijas taip pat plėtotas tokių rašytojų kaip Andrius Bielskis ir Murphy. MacIntyre postmodernus Aristotelizmo persvarstymas meta stiprų iššūkį vartojimo ideologijai ir jos kapitalo kaupimo principams.
[taisyti] Bibliografija
- Jean Baudrillard. „Simuliakrai ir simuliacija”. – Vilnius, Baltos Lankos, 2002, ISBN: 9955-00-011-2
- Bielskis Andrius (2005) „Towards a Post-Modern Understanding of the Political: From Genealogy to Hermeneutics” - London Palgrave Macmillan, 2005
