Julija Biliūnienė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Julija Biliūnienė Matjošaitienė Janulaitytė (1880 m. Malavėnuose (Šiaulių raj.) - 1978 m. Vilniuje, palaidota Kauno Petrašiūnų kapinėse) – gydytoja, Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja. Augustino Janulaičio sesuo, Jono Biliūno ir Stasio Matjošaičio - Esmaičio žmona, Meilės Lukšienės motina.
[taisyti] Biografija
Mokėsi Šiaulių ir Mintaujos gimnazijose. 1904 m. baigė odontologiją Charkovo medicinos institute.
1904 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžyje ištekėjo už Jono Biliūno. 1905 - 1906 m. revoliucinių įvykių metu aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Nuo 1906 m. kartu su vyru gyveno Zakopanėje. Ten liko ir palaidojusi vyrą.
1912 - 1914 m. gyveno Vienoje. Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui, grįžo į Lietuvą, bet 1915 m., artėjant frontui, pasitraukė į Voronežą, kur dirbo dantų gydytoja lietuvių kolonijoje.
1918 m. grįžo į Vilnių, dirbo sanitarijos draugijoje. 1924 m. ištekėjo už dukros Meilės tėvo pedagogo Stasio Matjošaičio - Esmaičio. 1931 m. persikėlė į Kauną.
Antrojo pasaulinio karo metais padėjo gelbėti žydų šeimas. 2002 m. rugsėjo 16 d. apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“ ordinu.
[taisyti] Literatūra
- Meilė Lukšienė. Julija Biliūnienė - Matjošaitienė. Laiko prasmės. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004 m.