Meilė Lukšienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Meilė Lukšienė - Matjošaitytė (g. 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje) – lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagogė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių. Stasio Matjošaičio - Esmaičio ir Julijos Biliūnienės - Matjošaitienės duktė, Ingės Lukšaitės motina.

[taisyti] Biografija

1924 - 1931 m. mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1931 - 1938 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Po studijų dirbo gimnazijos mokytoja. 1944 m. tapo Kauno valstybinio universiteto asistente. 1949 - 1959 m. - Vilniaus universiteto dėstytoja. 1951 - 1958 m. dirbo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Tačiau per 1958 m. prasidėjusį Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros „išvalymą nuo nacionalistų” atleista kartu su Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite ir Aurelija Rabačiauskaite.

Nuo 1959 m. - Pedagogikos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė. Būtent šiame institute kartu su bendraminčiais 1988 m. prabilo apie Lietuvos švietimo reformą, humaniškos, atsakingą pilietį ugdančios mokyklos kūrimą.

Mokslinę veiklą pradėjo kaip literatūros tyrėja. 1954 - 1955 m. parengė spaudai ir išleido savo motinos pirmojo vyro Jono Biliūno raštų dvitomį. 1956 m. išėjo jos monografija „Jono Biliūno kūryba“. Vėliau tyrinėjo švietimo istoriją. Parašė knygas „Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje“ (1970 m.), „Demokratinė ugdymo mintis XVIII a. II p. - XIX a. I pusė“ (1985 m.), „Jungtys“ (2000 m.).

1988 m. - švietimo reformos pradininkė, esminių Lietuvos švietimo strateginių dokumentų - „Tautinės mokyklos koncepcija” (1988 m.), „Lietuvos švietimo koncepcija” (1992 m.), “Lietuvos švietimo reformos gairės” (1993 m.), „Bendrojo lavinimo mokyklos programos” (1994 m.) - bendraautorė.

Už nuopelnus Lietuvos švietimui apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, , Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.