Andrius Vištelis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Andrius Vištelis (1837 m. lapkričio 25 d. – 1912 m. rugpjūčio 2 d.) - lietuvių poetas, vertėjas, publicistas, 1863-1864 m. sukilimo dalyvis.
1886 m. išvyko į Argentiną. Rašė eilėraščius, pasakėčias, vertė lenkų poeziją.
 |
Šis biografinis straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
[taisyti] Biografija
Vienas žymiausių Aušros poetų Andrius Vištelis-Višteliauskas (pasirašinėjo slapyvardžiu J.A.W. Lietuvis, kriptonimais JAVL, KJAWL) gimė 1837 metų lapkričio 25 dieną netoli Zapyškio (dab. Kauno raj.) karališkųjų valstiečių šeimoje. Tikslią poeto tėviškės vietą sunku nusakyti. Minimas jau nesantis Karališkių kaimas, kurį bandoma tapatinti su dabartiniais Luobinės ir Gaižėnų kaimais. 1996 m. pastarajame kaime pastatytas paminklinis akmuo, ženklinąs poeto tėviškę. Sunkų ir įspūdingą Vištelio gyvenimą detaliai savo apybraižoje aprašė Vincas Kuzmickas. Poeto biografija teikia daug interpretacijos galimybių. Tyrinėtojams jis atrodo „archetipinė asmenybė, kurios pasirodo lemtingais istorijos laikotarpiais". Išskirtinė poeto lemtis palanki meniniams apibendrinimams (Juozo Marcinkevičiaus pjesė [[Erelnyčia]], 1985 m. pastatyta Kauno dramos teatre).
Nuo pat vaikystės neramią Vištelio prigimtį kaustė grubi kasdienybė. Kadangi būsimo poeto šeima buvo gausi ir neturtinga, jam teko vaikščioti su elgetos krepšiu po visą Lietuvą. Yra žinių, kad žiemos metu Vištelis lankydavo Zapyškio mokyklą. Beviltiškai veržęsis į mokslus jaunuolis ketino tapti kunigu - Zapyškio dekanas jį rengė į Seinų seminariją. Tačiau dėl lėšų stokos ir nemalonaus incidento su savo geradariu šitas siekis liko neįgyvendintas.
Vis dėlto Vištelis nebuvo linkęs pasiduoti. Anot Kuzmicko, jo bijojo trys didžiosios Europos imperijos. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, Vištelis įstojo į Balbieriškių miške telkiamą W.Mroczkowskio būrį dalgininku. Dalyvauja keletoje kautynių, pakeliamas į karininkus, sunkiai sužeidžiamas. Sukilėliams sudėjus ginklus, 1864 m. Vištelis emigruoja į Paryžių (pakeliui vasarą pagyvena Drezdene). Negavęs emigracinio lenkų komiteto paramos, poetas išvyksta į Italiją, kur kovoja Giuseppe's Garibaldi būriuose. Manoma, jog jam teko kautis pietų Tirolyje, dalyvauti Venecijos išvadavimo kampanijoje. Vienų kautynių su austrais metu Vištelis patenka į nelaisvę - kalinamas Storo mieste, vėliau išsiunčiamas į Galiciją, kur iš pradžių gyvena Podkamienyje, vėliau - Lvove.
Pasirašęs, kad daugiau neperžengs Austrijos-Vengrijos imperijos ribų, Vištelis iš nelaisvės buvo paleistas. Kurį laiką pasiblaškęs po Europą (pabuvo Šveicarijoje, Prancūzijoje), 1870 m. apsigyveno Prūsijos valdomoje Poznanės kunigaikštystėje. Septynerius metus išdirbęs Lipukovoje prie Dolsko miškininku, nusipirko ūkelį Erelnyčioje (Orlinece) - taip Vištelis lietuviškai pavadino šią vietą, - vedė lenkaitę mokytoją Adolfą, susilaukė trijų vaikų. Šeimyninis Vištelio gyvenimas nebuvo laimingas. Žmona jį pravardžiuodavo pagoniu ir litvinu, draudė mokyti vaikus lietuvių kalbos. Tėvynės ilgesys, romantinės idėjos ir vizijos jį traukė į kalnelį Erelnyčioje, kur, amžininkų liudijimu, buvo įsikūręs pagonišką šventyklą. Nurimus karinėms aistroms, stiprėjo „pranašo, regėtojo" galios, kuriomis jis buvo apdovanotas nuo vaikystės (keistas ilgesys, gamtos išgyvenimas). Tačiau medituoti, skendėti susikurtame senameldiškame pasaulyje Višteliui nepakako. Jo gyvenimo tikslas tapo „mistiškos dvasinės ugnelės perdavimas". Tą ugnelę poetas sakosi gavęs iš savo tėvų, iš nepažįstamo keleivio, iš J.I.Kraszewskio.
Gyvendamas Erelnyčioje, Vištelis išvertė Kraszewskio Vitolio raudą ir 1879 m. savo lėšomis Poznanėje ją išleido. Dvasinės pajautos pynėsi su aktyvia praktine veikla. Pamažu brendo mintis įsteigti lietuvišką laikraštį. Tuo tikslu 1880 m. lankytasi Drezdene pas Kraszewskį, keliauta po Mažąją Lietuvą, kur susitikta su šio krašto šviesuoliais: J.Mikšu, Naujojo keleivio leidėju A.Einaru, tautosakininku M.Jankumi, Lietuviškos ceitungos redaktoriumi M.Šernium, poetu J.Zauerveinu. Tuoj po šios kelionės Vištelis parašo J.Basanavičiui, netrukus užmezga ryšius su Rygos lietuvių giesmininkų draugija „Aušra", vadovaujama J.Miliausko-Miglovaros. Pamažu formuojasi būsimų aušrininkų branduolys. Korespondencijose, susitikimuose svarstomas laikraščio pavadinimas, turinys, pobūdis. Basanavičiaus teigimu, prie Aušros lopšio stovėjo trise: jis pats, Vištelis ir Mikšas.
Vištelio veiklą Poznanės kunigaikštystėje sekė vokiečių žandarmerija. Jis buvo apkaltinas socialdemokratinėmis idėjomis, agitacine propaganda. Jam pasiūlyta parduoti ūkį ir išsikelti iš šalies. 1885 m. Vištelis visam laikui emigravo iš Lietuvos, prieš tai aplankęs draugus Mažojoje Lietuvoje, Smalininkuose susitikęs su artimaisiais. Tolimesniam gyvenimui po ilgų svarstymų buvo pasirinkta Pietų Amerika. Ji tapo poeto dvasinės tremties žeme.
Iš pradžių šeima metus gyveno Brazilijoje. Čia Vištelį ištiko skaudi netektis - vienas po kito mirė du jo vaikai. Skubiai buvo persikelta į Argentiną - į Buenos Airių miestą. Iš pradžių verstasi prekyba, vėliau - žemės ūkiu. Tačiau būdamas nepraktiškas, Vištelis patyrė daug finansinių nesėkmių. Jų, taip pat šeimos problemų išvargintas, poetas susirgo ir 1889 m. buvo nugabentas į Buenos Airių beprotnamį. Ten jis išgyveno keliolika metų. Mirė visų apleistas ir vienišas. Tyrinėtojai nurodo skirtingą mirties datą: J.Tumas-Vaižgantas ir V.Mykolaitis-Putinas - 1902 m., B.Pranskus - 1912 m., Vacl. Biržiška - 1916 m. balandžio 23 d., A.Mažiulis - 1916 m. rugpjūčio 2 d., V.Vanagas - 1912 m. rugpjūčio 2 d. Kapo vieta nežinoma.
Taigi elgetaujantis vaikas, sukilėlis, emigrantas Paryžiuje, legionierius G.Garibaldi būryje, belaisvis, miškininkas, išeivis Pietų Amerikoje, svajojęs čia įsteigti lietuviškąją koloniją, apleistas ir užmirštas vienišius Buenos Airių beprotnamyje - tokius spalvingus vaidmenis poetui pasiūlė lemtis.
[taisyti] Kūryba
Turtinga biografija, ryškūs išgyvenimai ir dvasios sukrėtimai netapo pagrindine versme Vištelio dramatinei individualiai poetinei sąmonei. Klajonės, konfliktai, vienatvės jausmas nenutolino poeto nuo pagrindinių visuomeninio pobūdžio nuostatų, Atgimimo epochos idealų. Įvairiapusę Vištelio veiklą skatino patriotizmas, įgavęs apibrėžtą pavidalą 1863 m. sukilimo bei amžininkų sąjūdžio aplinkoje, pasireiškęs Tėvynės istorijos gaivinimu, gimtosios kalbos adoracija, domėjimusi senąja lietuvių religija, mitologija, tautosaka, ateities vilčių reiškimu ir žadinimu. Anot J.Tumo-Vaižganto, Vištelio patriotizmas „ligūstas, nenatūralus, perdėtas, kaip ir visas pradinis patriotizmas". Tačiau jis patrauklus beatodairišku idealizmu, romantizuota tautos kultūros meile. Istorikai pabrėžia, jog romantizmo gajumo XIX a. lietuvių literatūroje paslaptis buvo „literatūrinė kovos dėl laisvės apoteozė". „Net skaudus 1863 metų sukilimo pralaimėjimas, žymintis senosios Lietuvos istorijos pabaigą, negalėjo priversti visiškai išsižadėti romantinių svajonių, o nauja lietuvių tautinio atgimimo karta suteikė romantizmui antrąjį kvėpavimą amžiaus pabaigoje, „Aušros" ir „Varpo" epochoje." Sukilimo dalyvis Vištelis, atsidūręs senosios ir naujosios Lietuvos istorijos sankirtoje, savo prieštaringu gyvenimu, nuolatiniu balansavimu ties realybės ir iliuzijos riba, karšta tautinių vertybių adoracija buvo bene pats „romantiškiausias" aušrininkas. Jo poezijoje, negausioje ir nevienalytėje meniniu požiūriu, aušrininkų idėjos įgavo savičiausią raišką. Jis pajuto poetinio regėjimo galią, jautri prigimtis leido jam išgirsti slėpiningus praeities balsus (eil. „Regėjimas"). Nepraktiškas protas padėjo susikurti savitą realybę kaip atsvarą gyvenimo pragmatizmui, šiurkščiai tikrovei.
Anksti pradėjęs eiliuoti, poetas taip ir neišleido savo originalių eilėraščių, vertimų ir liaudies dainų rinkinio, pradėto rengti tuoj po 1863 m. sukilimo ir vis po truputį papildyto (42 eiliuoti kūriniai). Nemažai poetinių, publicistinių tekstų liko išbarstytų XIX a. pabaigos - XX a. pradžios periodiniuose leidiniuose: Lietuviškoje ceitungoje, Aušroje (paskelbti 5 originalūs eilėraščiai), Nemuno sarge, Varpe, Lietuviškajame balse.
Neseniai (1996 m.) buvo surastas Olštino bibliotekoje saugomas antrosios 136 puslapių Vištelio knygos "Panemunės Lietuvio Giesmės" rankraštis. Stambiausias kūrinys šioje knygoje - poema "Jereniada", parašyta lenkų kalba. Joje, sekdamas A.Mickevičiumi, poetas pateikia viltingą ir jaudinančią invokaciją:
O Lietuva! Motina brangi! Esi gimdytoja mano. Spaudžia mane nedalia žiauri. Apgaubk mane kantrybe savo kapų kryžiuotų. Neramiam savo sūnui įkvėpk spartietiškos jėgos, kad nesukluptų prieš laimėjimą.
Knygoje yra ir keletas eilėraščių lenkų kalba: „Aleliuja", „Apmąstymai", „Lietuvių vytis", „Ilgesys", „Besiilgintis elnias", „Skausmingas ilgesys". Eilėraščių pavadinimai rodo, kad svetur ilgesys buvo svarbi poetinė būsena, deja, išreikšta ne gimtąja kalba. Tačiau knygoje įdėtos ir trys lietuviškos L.Rėzos dainos, kurias versti į lenkų kalbą autoriui buvę sunku, nes joje esą stinga švelnių ir malonių žodžių. Taigi sudėtingesnis dvasios pasaulis reiškiamas A.Mickevičiaus kalba, o folkloriniam širdingumui ir pakiliai patriotinei raiškai tinka lietuviškas žodis.
Du rankraštiniai rinkiniai, parengti skirtingomis kalbomis, rodo, jog dvikalbystės situacija ir XIX a. pabaigoje net Atgimimo laikotarpio poetui buvo suprantama. Tautiniam kultūriniam darbui jis, kaip pats sako, buvo pabudintas „a.a. gimdytojų savo, o iš dalies skaitydamas raštus, nors ir svetimoj kalboj, minėtinai garbingųjų raštininkų, kaip antai T.Narbuto, A.Mickevičiaus, J.Lelevelio, L.Kondratavičiaus, J.I.Kraševskio ir kelių kitų". Garbingieji lenkiškai rašę gentainiai savo dvasia buvo tikri lietuviai, nors kalbėję kita kalba. Taigi šiuo atveju tautiškumo kriterijai išsiplečia. Todėl keletą kalbų mokėjęs poetas, vertėjas nevengė jausmus ir išgyvenimus reikšti didžiųjų tautos „pranašų" - A.Mickevičiaus, T.Narbuto, J.I.Kraszewskio - gimtąja kalba. Be to, rašyti lietuviškai buvo nelengva - po ranka nuolatos turėjo K.Sirvydo, F.Kuršaičio žodynus.
Ir vis dėlto Atgimimo epochos poetui labai svarbus buvo lietuviškųjų raštų klausimas. Jis suprato Aušros atsiradimo svarbą ir aktyviai prisidėjo prie jos leidimo. Norą gausinti lietuviškąją raštiją rodo Vištelio vertimai. Svarbiausio jų - Kraszewskio Vitolio raudos — įžangoje poetas, apmąstydamas lietuviakalbės literatūros būklę, rašo, jog „neturi Lietuva tokių rašytojų, kaip kitos žemės ir giminės, norint ji išdavė daugumą aukštai mokytų ir šlovintų vyrų. Ale svetimose kalbose išsimokinę, svetimose kalbose ir knygas pradeda rašyti." Vitolio raudos vertimas, pasirodęs dar prieš "Aušrą", 1881 metais, buvo neeilinis faktas to meto lietuvių literatūroje. Jo intencijos patriotinės - meninį tekstą poetas laiko autentišku protėvių gyvenimo paliudijimu. Vertimas atsiranda „iš didžios meilės praeities ir garbingosios Tėviškės - Lietuvos ir paminėjimo šlovingųjų Bočių ir Sentėvių!" - „Prakalboje" rašo vertėjas. Kūrėjo galia prikelti praėjusius amžius poetizuojama vertimo pradžioje įdėtoje eiliuotoje dedikacijoje Kraszewskiui, pavadintoje „Apieravonė". Nors „Vištelio vertimas nūdien sunkiai bepaskaitomas ir besuprantamas", jis svarbus kaip „pirmas stambaus grynai literatūrinio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą". Pabaigos žodyje, pavadintame „Progalis", pats vertėjas reiškia viltį, kad jo darbas bus naudingas „mielam skaitytojui" ir „alpstančiai sielvartuose" „Tėviškei Lietuvai". Ir kitų Vištelio vertimų intencijos dažnai patriotinės. Vertėjas stengiasi gausinti lietuviakalbę literatūrą, nori įtikinti savo gentainius, jog gimtuoju žodžiu galima kalbėti apie tautos praeitį, dvasios kultūrą. Todėl pasirenkami versti tokie kūriniai, kuriuose poetizuojama lietuvių senovė (J.I.Kraszewskio „Vytauto kovų", apysakos „Kunigas" fragmentai, A.Mickevičiaus Konrado Valenrodo ištraukos). Švietėjiškais ir kultūriniais tikslais verstos I.Krasickio pasakėčios („Pokarnas liavas (lutas)", „Vynas ir vanduo", „Meška ir lapė", „Ponas ir šuva"). Norėdamas gausinti lietuviškus leidinius, Vištelis iš prancūzų kalbos išvertė Jean-Pierre Claris de Floriano pasakėčias „Lapinas paminklininkas", „Pasaka ir tiesa", „Tiesos zerkolas", „Šviesūnas (filosofas) ir pelėda". Pasakėčių vertimais norima pritaikyti jų idėjas vietinėms reikmėms. Autoriui sunku rasti gerus atitikmenis, dažnai išsiplečiama, aprašinėjama, todėl kai kuriuos tekstus galima laikyti sekimais - pasakėčios idėja aktualizuojama, susiejama su gyvenamojo meto problemomis.
Savo poetinėje kūryboje Vištelis mato tokią Lietuvą, kokią pavaizdavo Vilniaus romantikai bei S.Daukantas. Tęsdamas daukantiškąją tradiciją, jis itin svarų vaidmenį tautos gyvenime skiria kalbai. „Visa, ką tik Jonas Andrius Vištelis - Lietuvis daręs, daręs tuo vienu tikslu - išaukštinti lietuvių kalbą," - rašo J.Tumas-Vaižgantas. Jau pirmame "Aušros" numeryje išspausdinamas eilėraštis „Lietuviškoji kalba". Senovės adoravimą pakylėdamas iki neregėtos egzaltacijos, gimtosios kalbos formose poetas girdi protėvių, dievų balsus. Skamba populiarių romantinių kalbos ir tautos kilmės teorijų atgarsiai: lietuvių kalba - pati seniausia, jos žodžiai pirmapradžiai:
Pats Viešpatis kvapu savo Yr atvėręs žodžius tavo Iš balso visprigimimo Prie pasaulių sutvėrimo.
Eilėraštyje apibrėžiamos kalbos funkcijos - bendrauti su dievais, bausti ir smerkti neteisybę, agresiją, klastą, skambėti dainose, pasakojimuose - rodo, jog ji susijusi su esminėmis tautos būties, dvasinės kultūros sferomis. Todėl ir „lingvistiniai" Vištelio svarstymai nėra siauri - jie susiję su tautos kilmės paieškomis, jos dvasios adoracija. Patriotizmas ir gimto žodžio nostalgija, gyvenant tarp svetimųjų, jautrioje vaizduotėje kūrė neįtikėtinas teorijas. Vištelis vienas pirmųjų ėmė dėstyti romantinę „Rojaus kalbos" etimologiją, anot J.Tumo-Vaižganto, šį prasimanymą „patylomis pasiskolinęs iš prof. Haase's vokiško 1799 m. išleisto veikalo (Prūsų, kaip gintaro žemės, tiesa skaitytis senovės rojumi ir žmonijos pratėviške. Iš biblijos, graikų ir lotynų rašytojų.)" Poetas seka romantinę pasaką, nejučiomis pats ja patikėdamas: „Girdėjau aš pasakojantį seną lietuvninką, jog Viešpats Dievas pirmiev tėvam, t.e. Adomui ir Ievai, Rojuje lietuviškąją kalbą buvęs davęs ir iki pastatant Babilonijos bokštą visi žmonės lietuviškai kalbėję." Primityviai ir naiviai „lingvistas" argumentuoja, jog Rojus buvęs prie „Baltųjų Marių", o pirmieji žmonės kalbėję prūsų (pagal Vištelį, lietuvių) kalba.
Pasinėręs žilon praeitin, poetas nejaučia laiko ir erdvės ribų. Tai išlaisvina kūrybinę vaizduotę. Geriausi Vištelio eilėraščiai pakylėjami iki tautos būties pajautų, persmelkiami neramiu poetiniu jauduliu, todėl nevirsta paviršutiniška patriotine butaforija. Antrame 1883 m. Aušros numeryje išspausdintas „Regėjimas" su romantizuotais istorinio ir mitologinio pobūdžio paaiškinimais rodo, kad Tėvynės praeitį poetas suvokė vaizduotės, fantazijos, emocijos galia. Tai iš tiesų Erelnyčios kalnelio regėjimai, pasižymintys laisva kompozicija, emocinę frazės viršūnę ryškinančiais nelauktais nutylėjimais arba nuostabos pilnais retoriniais sušukimais:
Kiek čia genčių ir giminių Vienu sykiu spiečia! Kiek čia laiko begalinių Amžių krūvoj šviečia! Kiek čia niekad neregėtų Vadovų - galinčių! Kiek užmirštų... negirdėtų Galvočių - mislinčių!.. Kiek čia meilės, kiek čia dailių Paveikslų vienybės, Tarp tų begalinių eilių Ir pulkų daugybės! Kokie stuomens milžiniški, Veidai stebuklingi - Liūdni ale karžygiški, Kaip Kovo rūstingi. Dievai! kokie jų dyvini Šarvai, ginklai, rūbai Ak! ak! visi jie kruvini - Baisingi dvigubai... Plaukia, plaukia... štai jau stoja Ties kapais ant tako... Stebėkis, jie tavęs moja - Klausyk, ką tau sako!
Šį sakralizuotą protėvių dvasių kvietimą sudaro 4 dalys ir savotiškas epilogas. Pirmoje dalyje kuriama regėjimo erdvė - išorinė ir vidinė, susijusi su ypatinga dvasine būsena. Ne vienas tyrinėtojas pabrėžė šios dalies („Op! Op! Kas ten... Nemunėli!"), dažnai pateikiamos kaip išbaigtas fragmentas, muzikalumą, artumą liaudies dainai. Galima sakyti, jog pirmiausia akustinės pajautos gimdo viziją. Tai pati lyriškiausia „Regėjimo" dalis. „Bene pirmą kartą lietuvių lyrikoje taip giliai į gamtinį kontekstą įsiliejo vidinė realybė - ilgesys, skaudus širdies skaudėjimas, išreikštas natūralia, gyva forma". Antroje eilėraščio dalyje bandoma atšaukti praėjusį sakralų laiką, pasitikint žodžio galia, kreipiamasi į dievus ir protėvius. Trečioje dalyje pamažu išnyra apčiuopiama senameldiškosios ir herojinės praeities vizija, panardinanti savo maginėn tikrovėn. Grįžimas senovėn - tai visiškas užsimiršimas, noras pajusti dingusio pasaulio pavidalus. Ketvirtoje dalyje dvasinė įtampa slūgsta - regėjimą keičia girdimieji įspūdžiai. Tačiau protėvių balsai iš anapus didaktiškai dėsto aušrininkų meto idėjas. Praeities pavidalai visiškai išnyksta, panašiai kaip A.Mickevičiaus Vėlinėse, prieš gaidgystę - pakilų sujaudintą kalbėjimą keičia skaudus nubudimo liūdesys. Pirmoji lietuvių literatūrinė vizija erdvi ir didinga. Jai būdinga ne lyrinė prarastojo laiko melancholija, o skaudus jo išgyvenimas, ne intymus santykis su dingusio pasaulio daiktais, o ryžtingas noras prikelti didingus praeities pavidalus. Tokių pajautų šaltinis - ne individuali patirtis, bet sakralumo įgavusi Tėvynės meilė, savitas poeto religinis jausmas. Regėjimai, anot kito, jau XX a. pabaigos poeto, - „Viešpaties valia".
Vištelio poetinei raiškai artimesnis tautinės kultūros klodas, pasižymintis dėmesiu žodinei kūrybai, folkloro formomis, daiktiškuoju kalbos pavidalu. Todėl iškyla abstraktesnio kalbėjimo sunkumas (sonetas „Šviesa"), nedaug tėra elitinės kultūros ženklų. Savamokslis poetas, vertėjas ir publicistas save suvokia XIX a. pabaigos inteligentų, atbudusių tautiniam darbui („Šviesorių" V.Kudirkos, J.Basanavičiaus, M.Jankaus), tarpe. Jis stengiasi švelninti kartų konfliktą, akcentuodamas bendro tikslo svarbą: „Brolužiai! Sentėviečiai! Nepaniekinkit mano silpnų žodelių <...>. Kada mūsų garbingoji ir mylimiausioji gimtinė bunda ir kelia iš miego, <...> reikia mums iš visų sylų, kiek kas pajėgia, gelbėt - judint visus sąnarėlius <...>." Nepaprastai blaivios mintys iš Buenos Airių beprotnamio - tebegyvenama Aušros idėjomis. Sudėtingame lietuviškosios inteligentijos formavimosi, jos diferenciacijos procese Vištelis yra ypatinga asmenybė: katalikas, tačiau ir senameldystės restauratorius (kartais pasirašydavęs „senas pagonas Vištalius Vanagalius"), tautinės mitologijos kūrėjas, tačiau ir „Europos pilietis", galvojęs net apie „Europos uniją".
Ne pavieniu tekstu, dažnai varžomu sunkios kalbinės medžiagos, Vištelis veikė savo amžininkus, bet įspūdinga asmenybės visuma: neramiu gyvenimu, filologiniais interesais (straipsniais periodikoje, turtinga savo biblioteka), estetinės programos pastovumu, altruistiška ištikimybe draugams ir idėjoms.
