Aloiza Paškievič
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aloiza Paškievič - Kairienė - Ciotka (1876 m. liepos 15 d. Peščinoje, Lydos apskrities Vosyliškių valsčiuje - 1916 m. vasario 18 d.) - baltarusių poetė ir įžymi revoliucinė bei baltarusių tautinio atgimimo veikėja.
[taisyti] Biografija
Kilusi iš dvarininkų, 1894-1900 m. Vilniuje mokėsi Prozorovos privačioje septynmetėje mergaičių seminarijoje. 1901-1904 m. studijavo aukštuosiuose P.Lesgafto pedagoginiuose kursuose Sankt Peterburge. 1906-1908 m. Krokuvos universitete studijavo literatūrą, lankė teatro studiją, 1911-1912 m. tęsė studijas Lvovo universitete.
Dar Peterburge įsitraukė į akademinio jaunimo revoliucinį judėjimą. 1904 m. grįžusi į Vilnių bičiulio Jono Biliūno padedama įsidarbino felčere neseniai įsteigtoje Naujosios Vilnios (tada Vileika) psichiatrijos ligoninėje. dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, rašė ugningus, kovon šaukiančius eilėraščius, skaitė juos mitinguose. Artimai bendravo su pažangia baltarusių, lietuvių, rusų inteligentija – dailininku M.K.Čiurlioniu, poetu Janka Kupala, Marija Šlapeliene ir kitais. Vengdama suėmimo išvyko studijuoti į Krokuvą, bet susirgusi džiova gydėsi Zakopanėje, kur tuo metu gyveno Jonas ir Julija Biliūnai.
1911 m. vasario 20 d. Vilniuje, šv. Rapolo bažnyčioje, ištekėjo už inžinieriaus ir socialdemokratų lyderio Stepono Kairio. Po metų studijų Lvove grįžusi į Vilnių įsitraukė į kultūrinę veiklą, suorganizavo dramos mėgėjų būrelį, rašė žurnalui „Naša niva“, redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Lučynka“, dalyvavo lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ veikloje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui nuėjo dirbti gailestingąja sesele Vilniaus užkrečiamųjų ligų barakuose. Vilnių užėmus vokiečiams organizavo viešąsias valgyklas varguomenei. 1916 m. nuo jos gimtajame krašte siautusios šiltinės mirė tėvas. Tėvų dvare liko padėti nuo epidemijos kenčiantiems gimtojo krašto žmonėms. Belankydama sergančiuosius, pati užsikrėtė šiltine ir netrukus mirė, ten ir palaidota.
[taisyti] Ciotka
Kūrybai būdingas romantinis pakilumas, tautosakos įvaizdžiai, revoliucijos metais – patriotizmas ir revoliucingumas. Ne visada jai buvo lengva žodžiais išreikšti savo išgyvenimus bei jausmus, ji dažnai ilgai ir lėtai triūsė, kol reikalingos mintys įgaudavo tinkamą formą popieriuje. Be poezijos rašė apsakymus, kuriuose vaizdavo sunkų caro valdžios slegiamą Baltarusijos valstiečių gyvenimą.
[taisyti] Atminimas
Lvovo universitete prie sienos pritvirtinta memorialinė lenta. Baltarusijos Ščučino rajono Ostrynos mieste jos vardu pavadinta vidurinė mokykla, Naujojoje Vilnioje - gatvelė. Ostrynoje ir Ščiučine pastatyti paminklai.
