Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje - 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike - netoli Varšuvos, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse), kompozitorius, dailininkas, chorvedys, kultūros veikėjas.

[taisyti] Biografija

Tėvas Konstantinas Čiurlionis (1846 - 1914) buvo vargonininkas ir chorvedys, trumpai vargonininkavęs Liškiavoje, paskui visą gyvenimą Druskininkuose. Suorganizavo mišrųjį chorą, kuris atlikdavo keturbalses mišias ir giesmes. Chore giedojo sūnūs Petras ir Jonas, dažnai tėvui talkindavo kiti sūnūs Konstantinas ir Povilas. Choro repeticijos dažniausiai vykdavo Čiurlioniu namuose.

M. K. Čiurlionis vaikystę praleido Druskininkuose, kur tėvo prižiūrimas išmoko skambinti fortepijonu. 1885 m. baigė liaudies mokyklą ir svajojo toliau mokytis.

1889 - 1893 m. gydytojo J. Markevičiaus rūpesčiu mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre.

1894 – 1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute: fortepijono mokėsi pas prof. T. Brzezickį ir A. Sygietynskį, kompozicijos pas prof. Z. Noskowskį. Baigęs studijas, dar kurį laiką gyveno Varšuvoje ir vertėsi privačiomis muzikos pamokomis.

1901 - 1902 m. tobulinosi Leipcigo karališkojoje konservatorijoje, kur pas prof. K. Reinekę studijavo kompoziciją, o pas prof. S. Jadasohną kontrapunktą.

1902 m. grįžo į Druskininkus, bet netrukus vėl išvyko į Varšuvą, kur lankė piešimo ir dailės mokyklą bei prof. J. Statterio vadovaujamą chorą. 1904 Varšuvoje vadovavo Lietuvių savišalpos draugijos chorui, o lankydamasis tėviškėje rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas.

1905 m. keliavo po Krymą ir Kaukazą, 1906 m. aplankė Dresdeną, Prahą, Vieną, Nürnbergą ir Müncheną.

1907 m. Vilniuje suorganizavo pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo kūrinius.

1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių" draugijos chorui, sudarė atskirą vyrų choro grupę, kuri dainavo jo paties harmonizuotas liaudies dainas. Koncertavo kaip pianistas ir dirigentas, rašė dailės ir muzikos klausimais.

1908 m. Vilniuje surengė antrąją lietuvių dailės parodą, prie Lietuvių dailės draugijos įkūrė Muzikos fondą kompozitorių kūrybai remti (veikė 1908 – 1911 m.), buvo valdybos narys.

1909 m. sausio 1 d. Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite.

1909 m. Lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime išrinktas Dainų ir gaidų rinkimo komisijos nariu. 1909 m. lankėsi ir kurį laiką gyveno Sankt Peterburge, rūpinosi lietuvių dailės reikalais. Susirgęs grįžo į Druskininkus. Vėliau perkeltas į Pustelniko ligoninę, kur ir mirė.

M. K. Čiurlionis - ne tik garsus dailininkas, bet ir lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas. Jo muzikinį palikimą sudaro dvi simfoninės poemos „Miške" ir „Jūra", simfoninė uvertiūra „Kęstutis", Styginių kvartetas, kantata „De profundis", fuga „Kyrie", „Agnus dei", „Sanctus", „Neliūskime", „Lapas pageltęs nukrinta", apie 200 kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt. 1909 Varšuvoje išleistas jo harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinys „Vieversėlis". M. K. Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos „Beauštanti aušrelė, „Oi lekia, lekia", „Šoks tėvelis suktinį" ir „Taip toli žadėta" skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Chicagoje ir Toronte.

Retas choras ir Lietuvoje apsieina be M. K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų. Iš viso sukūrė apie 350 įvairių muzikos kūrinių (dalis jų nebaigti) ir apie 500 dailės darbų. Jis pirmasis muzikas, supratęs lietuvių liaudies dainų nepaprastą grožį, ieškojęs lietuviško stiliaus, naujų kūrybos formų, sugebėjęs įsiskverbti į savo tautos gilumines erdves ir ten įsiklausyti į muzikos bei tapybos paslaptis. Jo straipsniai ir raštai skatino kūrėjus labiau domėtis savuoju menu, dėjo pirmuosius pamatus nacionalinei kūrybai. Jis pirmasis lietuvių dailininkas, prašnekęs originalia kalba ir forma, patraukęs kitų dėmesį, susilaukęs didelės kitų tautų kultūrininkų bei menininkų pagarbos. Jo tapyba originali, nuoširdi ir nepakartojama. Ji lyg kokia graži daina, nuskambėjusi per visą Lietuvą. Jis bandė sujungti muziką ir tapybą, nors tie menai labai skirtingi ir nesujungiami. Muzika vyksta laike, o tapyba erdvėje. Bet jis pagavo muzikos dvasią, jos ritmą ir visa tai perkėlė į savo dailės drobes. Taip gimė jo garsiosios tapybos sonatos - keturi sonatų paveikslai: Allegro, Andante, Scherzo ir Finale.

Čiurlionis - simbolistas, pirmasis iš lietuvių savo mene atskleidęs abstrakčiojo meno savitumą. Jis amžino gėrio ir grožio kūrėjas -dailininkas ir muzikas.

1965 m. Vilniaus vidurinei meno mokyklai (nuo 1994 m. menų gimnazija) suteiktas M. K. Čiurlionio vardas, o 1995 m. jo vardu pavadinta ir Druskininkų muzikos mokykla, rengiami jo vardo tarptautiniai pianistų ir vargonininkų konkursai, Kaune įsteigtas M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Druskininkuose memorialinis muziejus ir pastatytas įspūdingas paminklas, o 1995 m. Vilniuje įkurti jo vardo namai. Muziko ir dailininko vardą po pasaulį garsina M. K. Čiurlionio styginių kvartetas.

Turbūt daugiausia tyrinėjant M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą nusipelnė muzikai profesoriai Jadvyga Čiurlionytė ir Vytautas Landsbergis. 1970 m. išleista J. Čiurlionytės knyga „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį", V. Landsbergis sudarė knygas „M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai" (1973 m.) ir "Žodžio kūryba " (1997 m.), parašė knygas: „ Čiurlionio dailė" (1976 m.), „Vainikas Čiurlioniui" (1980 m.), „Čiurlionio muzika" (1986 m.). Apie M. K. Čiurlionį knygas parašė J. Gaudrimas ir A. Savickas, J. Bruveris, S. Yla, J. Rūtenis.

[taisyti] Šaltinis

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.