Zigmantas Liuksemburgietis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Zigmantas Liuksemburgietis (1368 m. vasario 14 d. Niurnberge – 1437 m. gruodžio 9 d. Znaime), Vengrijos, Vokietijos ir Čekijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius.
Zigmantas buvo imperatoriaus ir Čekijos karaliaus Karolio IV bei Pomeranijos kunigaikštytės Elžbietos sūnus. 1374 jis buvo sužadėtas su Marija, vyresniąja Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Anžu dukterimi. Po tėvo mirties 1378 m. tapo Brandenburgo grafu, o po Liudviko Anžu mirties vedęs Mariją, tapo Vengrijos karaliumi (kitą Liudviko Anžu dukrą Jadvygą vedęs Jogaila tapo Lenkijos karaliumi). 1410 m. jis išrinktas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi vietoj nuversto jo brolio Čekijos karaliaus Vaclovo IV. Pastarajam 1419 m. mirus, tapo ir Čekijos karaliumi, tačiau čia jis susidūrė su atkakliu husitų pasipriešinimu.
[taisyti] Santykiai su Lietuva
Moteriška linija buvo Gedimino palikuonis (per jo dukrą Aldoną).
1410 ir 1429 m. siųlė Vytautui karaliaus karūną. Pirmą kartą (Kežmarke, Žalgirio mūšio išvakarėse) Vytautas pasiūlymą atmetė, o antrą kartą (Lucko suvažiavime) - priėmė ir ruošėsi karūnacijai, bet dėl lenkų pasipriešinimo ir staigios mirties (1430) nespėjo to padaryti.
1413 m. spręsti Lietuvos ir Vokiečių ordino teritorinių ginčų siuntė savo atstovą Benediktą Makrą, kuris priėmė Lietuvai palankų sprendimą, bet pats Zigmantas 1420 m. priteisė Žemaitiją Vokiečių ordinui.
Vytautą ir Jogailą Zigmantas priėmė į savo sukurtą Drakono ordiną.
