Valiutos kursas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Valiutos kursas – mokama kaina šalies pinigais už vienetą kitos šalies pinigo (kartais skaičiuojama 100 ar net daugiau vienetų).
[taisyti] Pinigų keitimas
Pinigų keitimo punktai ar bankai nurodo kiek nacionalinių pinigų reikės mokėti perkant ir kiek bus mokama parduodant vieną vienetą (jei kitų valstybių valiuta labai smulki, tai vietoj vieno vieneto nurodo 100 ar net dar daugiau) kitų pinigų. Kartais nurodoma nacionalinių pinigų vieno vieneto ar 100 ar dar daugiau vienetų kaina kitų valstybių pinigų atžvilgiu. Lietuvoje pinigų keitimu gali užsiimti tik bankai.
Įvairiais pinigai įvairiai ir pasitikima. Jei pinigai greitai praranda savo vertę jų bus norima atsisakyti, juos stengiantis pakeisti ant kitų pinigų ar išleisti, o kartais nacionaliniai pinigai savo valstybėje dalinai ar visai užleidžia savo vietą kitų valstybių pinigams. Dažnai tvirtą kursą turintis pinigai vadinami valiuta. Tolimų ir mažų valstybių valiutomis, kurių rečiau kam prireikia, o taip pat greitai savo vertę prarandančiais pinigais nelabai kas nori prekiauti.
[taisyti] Valiutų kursai
Šiais laikais valstybės stengiasi reguliuoti savo valiutos kursus. Valstybė siekdama išlaikyti savo valiutą stabilią siekia išlaikyti savo gyventojų perkamumo pajėgumą, siekdama sumažintų savo valiutos kursą siekia sumažinti valstybėje gaminamų prekių kainas ir taip pakelti savo ūkio konkurencingumą.
Valiutų kursai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausias kurso pastovumas. Kursai skirstomi į pastovius ir svyruojančius. Praktikoje labai sunku nustatyti ar tai pastovus ar svyruojantis kursas.
Galima išskirti keturias pastovaus kurso formas:
- Pastovus valiutos kursas, išlaikomas nepriklausomais nuo ūkio stovio, infliacijos ar bedarbystės. Dar sakoma, kad valiuta pririšta prie kitos valiutos. Lietuvos litas 1994-2002 m. buvo pririštas prie JAV dolerio, nuo 2002 m. - prie euro.
- Pastovių valiutų kursų sistema, įvesta po Antrojo pasaulinio karo Bretton Woods sistemos rėmuose, atmetė tvirtų kursų idėją ir leido galimybę pakeisti pinigus nesant mokėjimo balanso pusiausvyros.
- Pastovių kursų sistema su toleruojama pokyčių marža, kuri laidžia eliminuoti trumpalaikes problemas mokėjimų balanse. Tokią sistemą įpareigoja Tarptautinis valiutos fondas, tada svyravimo marža buvo nustatyta 1% į abi puses nustatyto pariteto, o paskui padidinta iki 4,5%.
- Pastovus kursai su sistema leidžiamų nedidelių paritėtų pasikeitimu, pvz., 1% kas mėnesį ar 5% per ketvirtį. Tokia sistema yra labiausiai artima svyruojantiems kursams. Jinai dar vadinama šliaužiojančiu kursu. Tokia sistema naudojama didesnės infliacijos laiku ir duoda didesnę laisvę ūkio politikoje.
