SR71
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 |
|
| Tipas | Strateginė žvalgyba |
| Gamintojas | Lockheed |
| Sukūrė | Clarence "Kelly" Johnson |
| Pirmas skrydis | Gruodžio 22 1964 |
| Gamybos pradžia | 1966 |
| Baigta gaminti | 1998 |
| Pagrindinis naudotojas | JAV oro pajėgos |
| Pagaminta vienetų | 32 |
SR71 (angl. blackbird - juodasis strazdas) buvo ilgų atstumų, ypatingai greitas Amerikos žvalgybinis lėktuvas. Jis pasiekdavo iki trijų kartų didesnį už garso greitį. Kelionė iš Niujorko į Londoną trukdavo apie vieną valandą 54 minutes. Keleiviniam viršgarsiniam Concorde reikėdavo trijų valandų ir 20 minučių, o įprastiniam lėktuvui reikia apie šešių.
Buvo stengtasi taip pat padaryti lėktuvą nematomą radarų ekranuose, tačiau tai pavyko tik iš dalies. Žvalgomos šalies radarai šiuos lėktuvus dažnai pamatydavo, ir jie ne kartą buvo atakuoti priešlėktuvinėmis raketomis, tačiau dėl didelio SR71 greičio numušti nė vieno nėra pavykę. Iš viso yra sudužę 12 tokių lėktuvų, visi ne kovos aplinkybėmis [1].
SR71 nutūpus, kurį laiką niekas negalėdavo prie jo prieiti, nes korpusas nuo trinties į orą būdavo įkaitęs iki apie 300°C. Aviacijoje naudojami aliuminio lydiniai tokioje temperatūroje nebeatsparūs, todėl korpusas buvo pagamintas iš titano. Titanas - pačiame šaltojo karo įkarštyje - buvo perkamas iš Tarybų Sąjungos. Amerikai pavyko išsaugoti karines paslaptis, taip niekam ir nesužinant, kam panaudojamas nupirktas metalas.
Dėl šiluminio plėtimosi lėktuvas tapdavo sandarus tik įkaitęs: šalti bakai leisdavo kurą. Todėl lėktuvas pakildavo su nedideliu kuro kiekiu, "apšildavo" ore, ore prisipildydavo degalų ir jau tada skrisdavo į žvalgybą. SR71 misijos buvo tokios slaptos, jog dauguma jų metu surinktų duomenų iki šiol neatskleidžiami.
SR71 naudojo specialų kurą, kurio antroji paskirtis buvo cirkuliuoti viduje aušinant lėktuvą. Siekiant saugumo, buvo sukurti itin sunkiai užsiliepsnojantys degalai, kurių beveik neįmanoma padegti ne lėktuvo variklyje. Šių degalų savikaina prilygo parduotuvėje parduodamo škotiško viskio kainai ir prisidėdavo prie nemažų ($24-27 000 per valandą) jo eksploatavimo sanaudų.
Lėktuve buvo naudojami sudėtingos konstrukcijos varikliai, kurių darbas iš pradžių buvo valdomas analoginiais kompiuteriais. Šie kompiuteriai ne visada susidorodavo su užduotimi - pasitaikydavo, jog variklis ore užgesdavo, smarkiai sumėtydamas lėktuvą. Vėliau buvo įrengti skaitmeniniai kompiuteriai, kurie dirbo daug tiksliau.
Pamažu susikūrė šiuo lėktuvu besidominčių entuziastų misticizmo ir garbinimo kultas, daugiausia sąlygotas neįprasto jo vaizdo, įspūdingų galimybių ir jį supančios slaptumo skraistės. Plito kalbos, jog tikros SR71 galimybės daug didesnės nei realiai skelbiamos ir niekada nebuvo iš tiesų atskleistos. Pagal atskleistus duomenis, didžiausias greitis, kuriam buvo išbandyti varikliai, yra 3,44 macho. Aukščiausiai lėktuvas galėdavo pakilti apie dvidešimt penkis kilometrus.
Formaliai lėktuvų naudojimas buvo nutrauktas 1998 metais, šnipinėjimą toliau tęsiant tik iš dirbtinių palydovų. Tačiau tai, jog šie lėktuvai keliskart trumpam buvo grąžinti į rikiuotę ir po to vėl perkelti saugojimui bei tai, jog ilgai ir sėkmingai dirbę, jie oficialiai nebuvo niekuo pakeisti, sukėlė mitą, jog Amerika turi ir naudoja sekančios kartos maždaug penkis kartus už garsą greitesnius žvalgybinius lėktuvus. Ganduose minimas ir jų kodinis pavadinimas (Aurora). Šios informacijos patikrinti neįmanoma, nes visa ji yra itin slapta.
