Racionalioji intonacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Muzikoje racionaliąja arba natūraliąja intonacija yra vadinama bet kokia garsų derinimo sistema, kurioje santykiai tarp natų dažnių yra išreiškiami tik racionaliaisiais skaičiais, t.y. juos galima išreikšti dviejų sveikųjų skaičių dalmeniu. Bet kuris muzikinis intervalas, atitinkantis šiam reikalavimui, yra vadinamas racionaliuoju, o jo abu garsai priklauso tai pačiai harmonikų eilei. Nors teoriškai santykis gali būti bet koks, racionaliaisiais intervalais praktikoje laikomi tik tokie, kurių santykis yra išreiškiamas mažais sveikaisiais skaičiais, nes tokie intervalai yra labiau konsonuojantys.
Turinys |
[taisyti] Diatoninė gama racionaliojoje intonacijoje
Naudojant racionaliąją intonaciją nesunku atkurti bet kokią diatoninę arba chromatinę gamą. Deja, atkūrimo būdai nėra vienareikšmiški, todėl kai kurie akordai racionaliojoje intonacijoje skambės idealiai, tačiau kiti akivaizdžiai disonuos.
Pagrindinės gamos natos yra nustatomos taip, kad jų dažnių santykiai būtų sudaryti iš kaip galima mažesnių sveikųjų skaičių. Pavyzdžiui, do mažorinėje gamoje santykis C:F yra reiškiamas santykiu 3:4, o santykis C:G - 2:3.
Visi santykiai, kurie yra sudaryti iš pirminių skaičių 2, 3 ir 5, gali būti gaunami iš trijų bazinių intervalų:
- 16:15 - s - pustonis
- 10:9 - t - mažasis tonas
- 9:8 - T - didysis tonas
Vienas iš galimų kitų intervalų reiškimo būdų:
- Ts - 6:5 - mažoji tercija
- Tt - 5:4 - didžioji tercija
- Tts - 4:3 - kvarta
- TTts - 3:2 - kvinta
- TTTttss - 2:1 - oktava
Tokiu principu galime gauti visą gamą:
C - T - D - t - E - s - F - T - G - t - A - T - B - s - C
[taisyti] Racionaliosios intonacijos trūkumai
Racionaliąja intonacija suderintos natos nėra plačiai naudojamos, kadangi jos neišvengiamai sukelia disonansus, vadinamus vilko intervalais. Pavyzdžiui, aukščiau pateiktoje gamoje santykis tarp D ir F yra šaižiai skambančios 32:27, o ne mažoji tercija. Dar blogiau, tarp D ir A susidarantis intervalas yra 40:27, o ne kvinta. Pakeitus D:C intervalą į 10:9, o E:D - į 9:8 , šios problemos išsprendžiamos, tačiau tada iškyla naujų sunkumų, nes G:D pasidaro 27:20 (turėtų būti kvarta), o D:H virsta į 32:27 (turėtų būti mažoji tercija).
Teoriškai būtų įmanoma išspręsti šią problemą, tarkim, pridedant papildomų skirsnių gitaros grife, tačiau skirtumas tarp mažojo ir didžiojo tonų yra pernelyg mažas, kad tai būtų įmanoma atlikti techniškai. Be to, tai neišspręstų problemų grojant akordus, ypač sudėtingesnius, kadangi tarp bent dviejų natų akorde vis tiek susidarytų vilko intervalas. Be abejo, problemą galima išspręsti apskritai pašalinant skirsnius, tačiau tada akordų prispaudimas pasidarytų neįtikėtinai sunkus dėl žmogaus rankos biologinių ypatybių, o akordų notacija taptų daugiaprasmiška.
Dar vienas racionaliosios intonacijos trūkumas yra tai, kad instrumentas, suderintas vienai gamai, praktiškai nebegali būti naudojamas groti kitoje, nes grojant joje akordai stipriai disonuos. Dėl to kūrinyje pasidaro neįmanoma moduliacija, taip pat muzikantas nebegali groti repertuaro, sudaryto iš kelių kūrinių, parašytų skirtingose gamose.
Šiuos trūkumus iš dalies išsprendė muzikos sintezatorių atsiradimas, kurie dabar yra dažniausiai naudojami kompozitorių, norinčių eksperimentuoti su racionaliąja intonacija. Dauguma rinkoje parduodamų sintezatorių suteikia galimybę naudoti standartines racionalios intonacijos gamas arba susiprogramuoti savas. Wendy Carlos savo 1986 metais išleistame albume „Beauty in the Beast“, naudojo elektroninę sistemą, kurioje viena klaviatūra buvo grojama melodija, o kita klaviatūra buvo galima akimirksniu pakeisti pagrindinę natą, pagal kurią derinami intervalai, kas leido atlikti moduliaciją. Jos 1987 metais išleistame albume-paskaitoje „Secrets of Synthesis“, yra pavyzdžių, kaip skiriasi kai kurie intervalai racionaliojoje ir lygiojoje temperacijoje.
[taisyti] Racionaliosios intonacijos porūšiai
Iki visuotinai įsigalint nuosekliajai intonacijai, muzikos teoretikai buvo sugalvoję ir aprašę kelias sistemas, kurios rėmėsi racionaliaisiais intervalais. Pitagoriškoji intonacija laikoma pirmąja teoriškai aprašyta garsų derinimo sistema. Joje visi garsai yra randami vienas iš kito naudojant kvintos (3:2) ir kvartos (4:3) intervalus. Galima į pitagoriškąją intonaciją žiūrėti kaip į kvintų ratą, tačiau reikia pastebėti, jog 12 kvintų nesudarydavo sveiko oktavų skaičiaus, tad paskutinioji kvinta išeidavo netiksli, dar vadinama vilko kvinta. Dėl tokio netikslumo kai kuriose tolimesnėse dermėse instrumentas skambėdavo netiksliai, ir jos nebūdavo naudojamos.
Kita sistema, kuri buvo ypač populiari Renesanse derinti klavišiniams instrumentams, vadinama vidutinio tono intonacija. Šioje sistemoje paprastesnieji intervalai (4:3 ir 3:2) buvo paaukoti dėl tikslaus didžiosios tercijos gavimo, konkrečiai, kvinta (3:2) buvo šiek tiek sumažinta, kad keturios kvintos sudarytų lygiai dvi oktavas ir didžiąją terciją. Vėlgi, kadangi ši sistema nebuvo ciklinė, sudėjus dvylika kvintų nebuvo gaunamas sveikasis oktavų skaičius, tad kai kurios gamos buvo netikslios, kaip ir Pitagoriškoje intonacijoje, ir dėl to nenaudojamos. Kai kurių XVIII a. gamybos instrumentų klaviatūrose galima rasti atskirus mygtukus diezams ir bemoliams, kad būtų galima panaudoti daugiau skirtingų tonacijų.
Kadangi kompozitorių netenkino tokie racionaliųjų intonacijų suvaržymai, baroko epochoje jas po truputį pradėjo išstumti tikslioji temperacija, iš kurios vėliau išsivystė šiais laikais naudojama lygioji temperacija.
[taisyti] Šiuolaikinis racionaliosios intonacijos naudojimas
Žmogaus balsas yra vienas iš lanksčiausių muzikinių instrumentų garsų pasirinkimo požiūriu. Garso aukštis gali būti koreguojamas net viduryje pasirodymo, ir tam nereikia nieko perderinti, kaip, pavyzdžiui, styginiuose instrumentuose. Dėl šios priežasties, nors racionaliosios intonacijos populiarumas smuko vis daugėjant akomponimento kūriniuose, nes dauguma instumentų buvo derinami pagal lygiąją temperaciją, profesionaliuose ansambliuose dainuojant a capella iki šiol tebelinkstama prie balsų derinimo racionaliąja intonacija.
Derinant dūdmaišius, kurie dėl savo konstrukcijos ypatybių retai kada naudoja daugiau nei vieną ar kelias tonacijas, racionalioji intonacija darosi vis populiaresnė ir pamažu išstumia tradicines, kuriose neretai pasitaiko netaisyklingų intervalų. Šiais laikais, kadangi derinimas dažniausiai daromas iš klausos, o dūdmaišininkai turi daugiau muzikinės patirties ir yra labiau susipažinę su įvairiais muzikos stiliais, racionalioji intonacija yra laikoma kur kas patogesne.
Racionalioji intonacija taip pat klesti rytietiškoje muzikoje. Pavyzdžiui, Indijoje diatonine gama tradiciškai laikomos natos, kurių dažnių santykiai yra 1:1, 9:8, 5:4, 4:3, 3:2, 27:16, 15:8 ir 2:1. Nors teoriškai tokios reikšmės turėtų sukelti didžiules problemas grojant kai kurias natas kartu, Indiškoje muzikoje dažniausiai naudojami dvigarsiai, sudaryti iš 3:2 ir 2:1 intervalų natų, tad problematiškieji intervalai pasitaiko itin retai ir nekelia tokių didelių problemų, dėl kokių racionalioji intonacija buvo išstumta iš Vakarų.
