Puslaidininkis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Puslaidininkiai - medžiagos, kurių elektrinis laidumas yra tarp laidininkų ir dialektrikų laidumo. Esant ypač žemai temperatūrai (0 K), visos puslaidininkio medžiagos jungtys užpildytos ir laisvųjų krūvininkų nėra. Šildant ar švitinant puslaidininkį, jame atsiranda laisvųjų elektronų ir skylių (vietų, iš kurių išlėkę elektronai ir krūvis yra teigiamas). Energija, dėl kurios puslaidininkyje atsiranda laisvųjų krūvininkų - aktyvacijos energija.

Gryną puslaidininkį įjungus į elektros srovės grandinę, laisvieji elektronai juda prieš lauko kryptį, o skylės - lauko kryptimi. Toks laidumas vadinamas savituoju. Kuo didesnė temperatūra, tuo didesnis puslaidininkio laidumas ir mažesnė varža.

Puslaidininkių krūvininkų koncentracija keičiama į juos dedant priemaišų, kurių atomai ir jonai išsidėsto gardelės mazguose ir yra papildomi elektronų šaltiniai. Elektroninis priemaišinis laidumas vadinamas n tipo laidumu (jei įterpiamos donorinės medžiagos) arba p tipo laidumu (jei įterpiamos akceptorinės medžiagos).

Šis elektronikos straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį