Jurgis Bielinis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis), 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose (Biržų raj.) - 1918 m. sausio 18 d. Katinuose (Pasvalio raj.), palaidotas Suoste (Biržų raj.) – knygnešys, publicistas, „Aušros" ir „Varpo" bendradarbis.
[taisyti] Biografija
Mokėsi privačiai ir vokiškoje mokykloje Rygoje, kurią baigė 1872 m. Nuo 1873 m. pradėjo knygnešio veiklą, talkino Motiejui Valančiui. Nuo 1890 m., pradėtas stipriai persekioti, jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje, ir tapo profesionaliu knygnešiu, vadovavo Panevėžio krašto Garšvių knygnešių draugijai. Per 31-erius aktyvios veiklos metus jis vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio knygnešio prototipas.
Bendradarbiavo spaudoje, pats leido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (išleisti 3 numeriai). Parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis: „Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje“ (1899 m.), „Knyga, paaukota atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus“ (1900 m.), „Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimtojo amžiaus“ (1901 m.) ir kt.
Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją. Atsiminimų apie J. Bielinį paskelbė jį pažinoję Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mikalojus Katkus ir kt. Juozas Švaistas jį pavaizdavo romane „Knygnešių pėdsakais“ (1955 m.).
[taisyti] Atmintinos vietos ir paminklai
Tėviškėje - sodyba, šalia - koplytstulpis (aut. L.Juozonis), netoliese - ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų ir šalia ąžuolo akmuo su dedikacija; kryžius, po kuriuo mirė (prie Mitkų sodybos), dabar saugomas Pasvalyje, „Dūdorių” klube. Suoste - kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje.
