Izraelio istorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Izraelio valstybė atkurta tik XX amžiaus pirmoje pusėje. Apie senąjį Izraelį daug parašyta Biblijoje.
Turinys |
[taisyti] Žydų migravimas
Žydai, remdamiesi sionistų skatinimais, o taip pat jų persekiojimu kai kuriose Europos valstybėse, XIX amžiuje ėmė emigruoti į Palestiną, tuo metu kontroliuotą Osmanų Imperijos. Tenai buvo įkurti keli žydiški miestai, tame tarpe Tel Avivas. Daug imigrantų tarpe buvo Rusijos žydų, nes Rusijoje žydai ypač persekioti, prieš juos vykdyti pogromai. Tos žydų bendruomenės buvo remiamos kitų žydų iš užsienio, taigi nepaisant to, kad imigravę žydai buvo nelabai turtingi, greitai jie tapo turtingesni už vietinius arabus, ėmė samdyti pastaruosius darbui, tačiau tada santykiai tarp jų nebuvo įtempti, nepaisant Osmanų Imperijos siekio riboti žydų imigraciją.
Situacija kiek pablogėjo XX amžiaus pradžioje, kai radikalūs žydų būriai ėmė persekioti vietos gyventojus. Po Pirmojo pasaulinio karo teritorija tapo Jungtinės Karalystės mandatu. Jungtinė Karalystė leido imigruoti žydams, tačiau egzistavo metinės kvotos - bet jos buvo pakankamai didelės, tad iki pat Antrojo pasaulinio karo dažniausiai nebuvo pilnai išnaudojamos.
[taisyti] Valstybės sukūrimas
Po Antrojo pasaulinio karų žydų imigracija dar padidėjo ir prasidėjo įvairių nelegalių žydų grupių spaudimas Jungtinei Karalystei, žydai nužudė jos ir JTO pareigūnus, ko pasekoje Jungtinė Karalystė atsisakė mandato. Kadangi nebuvo tiksliai apibrėžta teritorijos ateitis, dalinai įsivyravo anarchija.
JTO pasiūlė teritoriją padalinti į dvi dalis, įsteigiant dvi valstybes: žydų ir palestiniečių, o taip pat nepriklausomą Jeruzalę, nes joje gyveno abiejų tautybių žmonės. Tačiau žydams pagal planą būtų buvę suteikta 55% teritorijos, nepaisant to, kad žydų dauguma egzistavo tik aplink Tel Avivą, Haifą ir Tiberijaus ežero pakrantėje. Tokia situacija netenkino aplinkinių arabų šalių ir jos įvedė savo armijas, kad neleistų žydams pasisavinti palestiniečiams priklausomų žemių.
Izraelio valstybė įkurta 1948 kovo 14. Dėl to, kad Izraelį rėmė turtingi užsienio žydai, o arabų valstybės buvo tik atgavusios nepriklausomybę ir neturtingos, jos buvo nugalėtos. Dėl šio Izraelio ir kelių arabų šalių karo labiausiai nukentėjo vietos palestiniečiai: žydai užėmė gerokai daugiau žemių, nei jiems skyrė JTO, tose žemėse vietos palestiniečiai buvo išžudyti (pirmosios skerdynės įvyko Dair Jasine 1948 balandžio 9) arba išvaryti (armijos ir žydų gaujų nuvaryti iki sienos, nemažai mirė kelyje).
Išvaryti palestiniečiai buvo įkurdinti pabėgėlių stovyklose aplinkinėse šalyse, tai sukėlė toms šalims nemenkų problemų, ypač Libanui, kuris buvo sukurtas (Prancūzijos (atrėžtas nuo Sirijos mandato) kaip krikščioniška šalis, bet dėl Izraelio į jį atvytų palestiniečių, krikščionys prarado daugumą, vėliau ten kilo pilietinis karas tarp religinių grupių, į kurį įsikišo Izraelis ir Libaną okupavo. Išvarytiesiems palestiniečiams iki šiol neleidžiama sugrįžti, dabar daugiau palestiniečių gyvena tremtyje nei Palestinoje - ši situacija yra vienas didžiausių stabdžių taikos deryboms, nes žydai nenori leisti išvarytų žmonių atgal.
[taisyti] Arabų-žydų karai
1948 metų kare iki taikos derybų Izraelis užėmė buvusį Palestinos mandatą, išskyrus Vakarų Krantą, kurį paėmė Jordanija, ir Gazos Ruožą, kurį paėmė Egiptas. Šias teritorijas Izraelis užėmė 1967 metais, kuomet jis puolė visas aplinkines šalis ir išplėtė savo teritoriją jau iki viso buvusio Palestinos mandato.
Iš 1967 metais užimtų teritorijų, skirtingai nei 1948 užimtų, vietos gyventojai ištremti nebuvo, tačiau jiems ir nebuvo suteikta pilietybė, smarkiai apribotos jų teisės. Žydai ėmė siųsti naujakurius į šias naujai užimtas teritorijas, naujakurių kaimai, skirtingai nei palestiniečių gyvenvietės, buvo geriau aprūpinti, specialiai jiems nutiesti atskiri keliai.
Vakarų Krante buvo įkurta daugybė kontrolės punktų (kai kur kas keli kilometrai), šalia kiekvieno kurių etniniai palestiniečiai turi atstovėti eiles, kad būtų patikrinti. Imtos konfiskuoti palestiniečių žemės, griaunami palestiniečių namai. Tai iššaukė palestiniečių pasipriešinimą, buvo įkurta Palestinos Išsilaisvinimo Organizacija, kuriai vadovavo Jasiras Arafatas. Izraelį rėmė JAV, tuo tarpu arabai pamažu ėmė gauti daugiau paramos iš Tarybų Sąjungos.
Žydai per 1967 metų karą taip pat okupavo dar ir Golano aukštumas (Sirijos teritorija) bei Sinajaus pusiasalį (Egipto teritorija): abi šios teritorijos niekada nebuvo Palestinos mandato dalys. Sinajus buvo perduotas Egiptui mainais už Izraelio su tuometinėmis sienomis pripažinimą (taigi, pripažinimą, kad palestiniečiai, o sykiu ir iš Egipto atimtas Gazos Ruožas, teisėtai priklauso žydams), panaši sutartis buvo pasirašyta ir su Jordanija, gi Sirija atsisakė nustoti remti Palestinos siekius, tad Golano aukštumos liko Izraelio okupuotos.
Per 1967 karą buvo užimta ir rytinė Jeruzalės dalis - iki tol Jeruzalė buvo padalintas miestas tarp Izraelio ir Jordanijos. Jeruzalė oficialiai - Izraelio sostinė, tačiau dauguma valstybių to nepripažįsta, nes sostinė negali būti okupuotas miestas. Be to, į Jeruzalę neleidžiama atvykti palestiniečiams iš kitų 1967 okupuotų teritorijų.
Izraelis kariavo ir daugiau karų su aplinkinėmis šalimis: Sueco karą (puolė Izraelis), Jom Kipuro karą (puolė arabai) ir kitus, kelis kartus buvo okupavęs Sinajaus pusiasalį, o taip pat Libaną. Sumbombardavo Beiruto oro uostą, iki šiol Izraelio oro pajėgos pažeidinėja Libano oro erdvę. Į tuos žydų naikintuvus taikosi Hizbola grupė, Libano okupacijos metu kovojusi už jo išlaisvinimą, o dabar siekianti Šebos fermų, neva žydų okupuotos Libano teritorijos, išlaisvinimo - tačiau JTO laiko, kad Šebos fermos yra Izraelio okupuota Sirijos, o ne Libano, teritorija, Golano aukštumų dalis.
[taisyti] Konfliktų sprendimo planai
Palestinoje taip pat įsteigta daugiau radikalių už jos išlaisvinimą kovojančių organizacijų. Devintame dešimtmetyje prasidėjo intifada, kur kas taikesnis pasipriešinimo būdas, nei prieš tai vykdyti išpuoliai. Vėliau Šimonas Peresas, Icchakas Rabinas ir Jasiras Arafatas pasirašė istorinį susitarimą, pagal kurį turėjo būti įkurta Palestinos valstybė. Palestinos Išsilaisvinimo Organizacija buvo perorganizuota į Palestinos autonomiją.
Tačiau Izraelyje į valdžią vėliau atėjo radikalesnės jėgos, Likudo partija, jos vadas Arielis Šaronas išprovokavo palestiniečius apsilankydamas Al Aksos mečetėje, trečiame pagal šventumą Islamo centre po Mekos ir Medinos - šią mečetę žydai turėjo planų nugriauti ir jos vietoje pastatyti sinagogą. Į sukeltus neramumus A. Šaronas atsakė nauja Palestinos autonomijai perduotų teritorijų karine okupacija. Į tai palestiniečiai atsakė antrosios intifados pradžia.
Žydai pasiūlė naują taikos planą, pagal kurį Palestina būtų "nepriklausoma", bet padalinta į daugelį salelių, kurias viena nuo kitos skirtų Izraeliui priklausantys keliai bei naujakurių kaimai, į kuriuos jie veda. Taip pat kelių kilometrų ruožas tarp Palestinos ir Jordanijos priklausytų Izraeliui, taigi, Palestiniečiai neturėtų to pasienio. Jasiras Arafatas į šį pasiūlymą net neatsakė. Žydų žiaurumai ir priespauda Palestinoje vėl padidėjo, kaip ir palestiniečių išpuoliai prieš žydus.
Buvo siūlytas ir dar vienas, kelio gairių planas, koordinuotas JAV, tačiau iš ėsmės žlugęs, pasak palestiniečių, dėl per didelio JAV nuolaidžiavimo žydams, kurie plano metu vykdė reidus į palestiniečių teritorijas ir palestiniečių lyderių nužudymus, o pasak žydų, dėl palestiniečių atsakymų į minėtus reidus išpuoliais.
Žlugus planui, Izraelis ėmė persekioti palestiniečius dar labiau, nužudyta daug jų lyderių, įskaitant Šeichą Achmedą Jasiną. Tačiau ši taktika Izraeliui pasiteisino - netrukus palestiniečių išpuolių sumažėjo, ir žydai galėjo palestiniečius persekioti netrukdomi ir nesitikėdami galimo išpuolio kaip atsako (didžiausios įtampos laiku, apie 2001 metus per konfliktą kiekvienam žuvusiam žydui tekdavo 3 žuvę palestiniečiai (neskaitant sprogdintojų), gi anksčiau šis skaičius buvo didesnis, kiekvienam žydui tekdavo kelios dešimtys žuvusių palestiniečių, panašiai darosi ir dabar). Žydai taip pat prieš palestiniečius ir aplinkines valstybes naudoja slaptąsias tarnybas, Mosadą, kuris laikomas viena geriausių pasaulio slaptųjų tarnybų, tai padeda šnipinėti ir supriešinti tų šalių institucijas iš vidaus.
2004 metais mirė Jasiras Arafatas, nuo pat antrosios intifados pradžios laikytas įkalintas savo rezidencijoje, kurią žydai karts nuo karto apgriaudavo. Favoritas gauti postą dabar yra buvęs Palestinos premjeras, dėl nuolaidžiavimų žydams priverstas atsistatydinti, Machmudas Abasas. Arielis Šaronas nori įvykdyti planą patraukti naujakurius ir pajėgas iš Gazos ruožo, kurių šiuo metu ten yra vos keli tūkstančiai, bet jie valdo 44% Gazos ruožo žemės, nors palestiniečių ruože gyvena daugiau nei milijonas. Išlaikyti saugumą tokiam kiekiui žmonių darosi per brangu. Izraelio valstybės dėl minėtų priežasčių nepripažįsta nemažai pasaulio šalių, daugiausia tai - musulmoniškos valstybės.
