Hunai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hunai (iš gr. 'Hunnoi', lot. 'Chunni, Hunni') - klajoklių genčių sąjunga, susiformavusi II–IV a. iš Pauralės klajoklių genčių ugrų ir sarmatų bei tiurkų chunų, atvykusių ten iš Vidurinės Azijos. Iširo V a.
[taisyti] Istorija
IV amžiaus 8-ame dešimtmetyje hunai ėmė keliauti į vakarus taip suteikdami impulsą Didžiajam tautų kraustymuisi. Užkariavę Šiaurės Kaukazo alanus, jie perėjo per Doną ir sumušė Šiaurės Juodosios jūros pakrantėje gyvenusius gotus. Hunams pakluso didžioji dalis ostrogotų (gyvenę Dniepro žemupyje) ir privertė visigotus pasitraukti į Trakiją (sritis rytiniuose Balkanuose, tarp Egėjo jūros, Juodosios jūros ir Marmuro jūros). Po to perėjo Kaukazą, nusiaubė Siriją ir Kapadokiją (Mažojoje Azijoje) ir įsikūrė Panonijoje (Romos provincija dešiniajame Dunojaus krante, dabartinė Vengrija), puldinėjo Bizantiją ir iki V a. buvo romėnų sąjungininkai prieš germanų gentis. Graikų autoriai hunus vadina vienaakiais, matyt, iškreipę informaciją apie siauras azijiečių akis.
433 m. mirė hunų vadas Rugila. Valdžia atiteko jo brolio vaikams – Atilai ir Bledai. Valdant Atilai ir Bledai, hunų imperijos politika labai pasikeitė. 441 m. hunai įsiveržė į Balkanus ir nusiaubė 70 miestų. 445 m. Atila nužudė brolį Bledą ir ėmė valdyti vienas. 451 m. Atila įsiveržė į Graikiją. Jo kariuomenę sudarė ostgotai, hepidai, herulai, rūgai, alemanai, dalis frankų, burgundų ir tiuringų.
Vėliau hunai sutriuškino burgundų karalystę dabartinės Prancūzijos pietuose, pasiekė Orleaną ir pasuko į šiaurės vakarus. Prieš Atilą stojo garsus romėnų karvedys Aecijus. Mūšyje Katalūno lauke prie Marnos, pasak įvairių vertinimų, dalyvavo pusė milijono žmonių, tačiau moksliniai skaičiavimai rodo kur kas nuosaikesnius dydžius. Trečdalis jų žuvo. Patyręs didelius nuostolius, Atila atsitraukė, o Aecijus nebeturėjo jėgų persekioti.
452 m. Atila patraukė į Italiją, nutaręs priešus mušti po vieną. Romėnai bijojo į pagalbą kviesti tuos, kurie jiems talkininkavo Galijoje – pastarųjų bijojo ne mažiau, kaip hunų. Atila paėmė pačią svarbiausią Romos tvirtovę Akvilėją, nusiaubė Po upės slėnį ir patraukė prie Romos. Romėnai pasiūlė Atilai išpirką, kasmetinę duoklę ir separatinę taiką. Atila sutiko pasitraukti, nes dėl neįprasto klimato jo kariuomenėje plito ligos.
453 m. Atila vedė burgundų princesę ir pirmąją naktį staiga mirė. Jordanas sako, kad Atila buvo išgėręs labai daug vyno. Jis paliko 70 vaikų. Ne visi galėjo pretenduoti į sostą, tačiau valstybei sužlugdyti pretendentų pakako. Įvairios gentys ėmė palaikyti skirtingus pretendentus.
Dalis hunų buvo sutriuškinta 463 m. jiems susidūrus su gotais prie Dunojaus.
Hunai netikėtai patyrė smūgį ir iš rytų. Pamyro kalniečiai tuomet kūrė valstybę Vidurinėje Azijoje ir pastūmėjo Pauralės bulgarus į vakarus, o šie smogė hunams. Hunų valstybė nustojo egzistuoti. 471 m. dalis hunų pasiprašė prieglobsčio Bizantijoje ir buvo apgyvendinta Dobrudžoje. Kita dalis apsistojo prie Volgos ir tapo čiuvašų protėviais. Iš Atilos sūnaus save kildino Bulgarijos valstybės kūrėjas Asparuchas. Su hunų palikuonimis, remiantis vardais, bandomi tapatinti VI a. į Europą įsiveržę avarai.
