Etika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Etika yra bendra sąvoka, kuria dažniausiai apibūdinamas "moralės teorija. Filosofijoje etiškas elgesys yra tas, kuris laikomas "geru" arba "teisingu". Vakarų tradicijoje etika kartais vadinama moralės filosofija. Tai yra viena iš vertybių teorijos (aksiologijos) dalių, kita dalis yra estetika. Aksiologija yra viena iš keturių pagrindinių filosofijos šakų, šalia metafizikos, epistemologijos ir logikos. Terminą "etika" pirmąkart pavartojo Aristotelis. Pagrindinės etikos problemos: gėris, blogis, laisvė, atsakomybė, vertybė. Moralės kalbos problemas nagrinėja metaetika.

Pagrindiniai etikos veikalai:

Platonas "Valstybė"
Aristotelis "Nikomacho etika"
Thomas Hobbesas "Leviatanas"
Benedictus de Spinoza "Etika"
John Locke "Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę"
Immanuel Kant "Dorovės metafizikos pagrindai","Praktinio proto kritika", "Dorovės metafizika"
Georg Wilhelm Friedrich Hegel "Teisės filosofijos apmatai"
Arthur Schopenhauer "Abi pagrindinės etikos problemos"
Friedrich Nietzsche "Taip kalbėjo Zaratustra","Anapus gėrio ir blogio", "Apie moralės genealogiją"
Max Weber "Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia"
George Edward Moore "Etikos principai"
Max Scheler "Formalizmas etikoje ir materialinė vertybių etika"
Nicolai Hartmann "Etika"
Karl Jaspers "Filosofija"
Theodor Wiesengrund Adorno "Minima Moralia".

Lietuvoje etikos problemos tyrinėjamos Kultūros, filosofijos ir meno instituto Etikos skyriuje, Vilniaus Pedagoginio universiteto Etikos ir Filosofijos katedrose.

Iš lietuvių filosofų etikos klausimais daugiausiai rašo Jūratė Baranova, Česlovas Kalenda, Nerija Putinaitė, Dalia Marija Stančienė, Jonas Balčius, Loreta Anilionytė, Krescencijus Stoškus. Bioetikos problemas tyrinėja Eugenijus Gefenas, verslo etikos - Nijolė Vasiljevienė ir Valdas Pruskus.