Amerika pirtyje
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Amerika pirtyje – pirmasis Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintas spektaklis.
[taisyti] Istorija
Vincas Kudirka 1893 m. „Varpe” paskelbė konkursą dramoms sukurti. Pirmasis atsiliepė Aleksandras Fromas-Gužutis, o netrukus ir broliai Antanas bei Juozas Vilkutaičiai, prisistatę slapyvardžiu Keturakis, tai yra, turintis keturias akis, atsiuntė savo komediją „Amerika pirtyje“. Vincui Kudirkai šis kūrinys labai patiko, jis jį nuvežė į Mintaują pas Joną Jablonskį, kur drauge su šeimininkais jo skaitymo klausėsi ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Mykolas Lozoraitis. Buvo nutarta jį paskleisti po Lietuvą ir lietuviškas kolonijas už Lietuvos ribų. 1895 metais Tilžėje šis veikalas buvo išleistas pirmą kartą.
1899 m. rugpjūčio 20 d. Liudui Vaineikiui gavus gubernatoriaus leidimą, spektaklis viešai suvaidintas Palangoje, daržinėje, stovėjusioje ant jūros kranto. Režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Povilas Višinskis buvo ir pagrindinio vaidmens – Bekampio atlikėjas. Vaidino Augustinas Janulaitis, Vladas Mongirdas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Šlapelienė - Piaseckaitė ir kiti Palangoje poilsiavę lietuvių inteligentai.
Šį įvykį primena atminimo lenta prie Jūratės ir Kastyčio skulptūros. Pjesė iš karto susilaukė didelio populiarumo ir suvaidino nemažą vaidmenį ne tik lietuviškojo teatro kūrimosi istorijoje. Nors buvo gautas oficialus leidimas, bet komedijoje buvo įžvelgta caro režimo pajuoka. Caro žandarai beveik visus spektaklio dalyvius areštavo ir ištrėmė, bet galbūt kaip tik todėl ir prasidėjo unikaliausias mūsų kultūros istorijoje, o gal ir pasaulinėje praktikoje, reiškinys - Palangos spektaklis sukėlė visuotinį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančių žmonių susidomėjimą ne tiek menine, kiek politine prasme. Spektaklis nuskambėjo kaip tautos savimonės akcija. Lietuviškas žodis, pasakytas viešai, buvo svarbesnis už meninius reikalavimus. Tuo spektakliu grupelė žmonių pareiškė pasauliui, kad mes esame, turime savo kalbą ir savo žemę. Ir visa tauta, remdama Palangos spektaklio organizatorių lietuvybės idėją, ėmėsi statyti tą patį veikalą kiekviename kaime. Tai buvo visuotinis valios pareiškimas arba pirmas referendumas už lietuvybę.
Netrukus palangiškių aktorių trupė „Ameriką pirtyje" suvaidino Kuliuose. Jis buvo statomas Liepojoje, Mintaujoje, pasklido po visas lietuvių parapijas. 1903 m. ar, kaip teigia Mykolas Biržiška, 1902 m. „Amerika pirtyje“ slapta suvaidinta Ziniūnuose, Joniškio raj. Pagrindinį vaidmenį atliko būsimasis dailininkas Adomas Varnas, už tai, kaip ir kiti spektaklio dalyviai, persekiotas policijos ir turėjęs išvykti į Austriją, kur baigė Krokuvos dailės akademiją. Linkuvoje veikusi „Vyturio“ draugija spektaklį pastatė klebonijos klojime.
Panaikinus spaudos draudimą 1904 m. spalio 31 d. komedija suvaidinta Šiauliuose, Liaudies namuose (dabar Vasario 16-osios g., pastatas yra Šiaulių miesto savivaldybės pastato dalis). Šis spektaklis - pirmas legalus šiauliečių ištartas žodis nuo scenos.
Odesoje 1905 m. „Amerika pirtyje“ pastatė Mykolas Sleževičius. 1905 m. gegužės 28 d. būsimo prezidento Kazio Griniaus žmonos Joanos pastangomis spektaklis pastatytas Marijampolėje. Pagrindinį vaidmenį atliko Pijus Grigaitis. Tame vakare bene pirmą kartą Lietuvoje buvo viešai sugiedota ir Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“.
„Amerika pirtyje” yra dažniausiai vaidinamas lietuviškas spektaklis, nenueinantis nuo scenos iki šiol. Šią trijų dalių komediją, trunkančią 110 minučių, Kauno valstybiniame dramos teatre, pastatė režisierius Valdas Lencevičius. Tačiau dar dažniau, kaip ir pirmieji spektakliai, ji vaidinama vadinamuosiuose klojimo teatruose.
Pjesė buvo išspausdinta lietuviškai 1895 m., 1904 m., 1921 ir 1966 m., 1902 m. išversta ir išspausdinta rusų kalba, 1933 m. baltarusių kalba.
[taisyti] Siužetas
- Citata: Jonas Lankutis. Lietuvių dramaturgija. Kritikos etiudai. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius, 1958, p.191-199.
Keturakio komedijos siužeto pagrindą sudaro gana būdingas kasdieninės buities nuotykis. Apsukrus „svieto perėjūnas“ – siuvėjas Vincas, vikriai išnaudodamas gyvenime pasitaikančias progas, apgauna juo pasitikėjusius žmones ir su svetimais pinigais pabėga į Ameriką. Vincas siuva pas nusigyvenusį ūkininką Bekampį ir savo veidmainiško pataikavimo dėka naudojasi šeimininko ir ypač jo dukters Agotos simpatijomis.
Karčiamoje jis susitinka savo seną pažįstamą iš gimtojo kaimo, Antaną. Antanas yra atsiėmęs savo dalį ir ieško geros partijos vedyboms. Jam rūpi Bekampio duktė. Tuo tarpu Bekampis žūt būt turi gauti 200 rublių, kad galėtų išpirkti protestuotą vekselį. Vincas, norėdamas pasipelnyti iš šio reikalo, imasi tarpininko rolės. Jis įkalbinėja Antaną paskolinti Bekampiui tuos 200 rublių – tai būsiąs pagrindas pretenduoti į žentus. Savo ruožtu jis patarnauja ir Bekampiui, nurodydamas jam patogų skolintoją. Abi pusės, Vincui tarpininkaujant, sutaria ir pradeda biznį.
Tačiau dar yra ir trečioji pusė – Bekampio duktė Agota, kuri taip pat įtraukta į šį biznį. Stengdamasis padaryti Agotą savo įrankiu, Vincas kursto ją pasipriešinti tėvo ir Antano suokalbiui. Agota susižavi Vinco pasakojimais apie Ameriką, pavagia ir atiduoda Vincui tėvo paskolintus 200 rublių, su kuriais jiedu abu žada ten pabėgti. Vincas, išgavęs pinigus, uždaro Agotą pirty ir vienas išdumia į Ameriką, taip visus apgaudamas.
[taisyti] Kritika
Centrinis komedijos veikėjas – siuvėjas Vincas – yra kampininkės sūnus. Jo profesija leido jam pamatyti daugiau gyvenimo, apsitrinti, įgyti apsukrumo. Kadangi tas gyvenimas gerokai buvo persisunkęs naudos siekimu, jame nebuvo paisoma nei teisybės, nei žmoniškumo, tai ir Vincas, per žmones eidamas, išmoko viso to, ką ten matė, sukaupė savyje visą buržuazinio verteiviškumo patyrimą. Jis – rafinuotas „svieto perėjūnas“, sugebąs prisitaikyti prie kiekvienos aplinkybės, mokąs vikriai panaudoti reikalingas priemones. Jis stengiasi išsiskirti iš paprasto kaimo jaunimo, nuduodamas lyg ir ponaitį.
Vincas – ryškus buržuazėjančio Lietuvos kaimo dirvoje išaugęs avantiūristas. Jam nusibodo kaimo gyvenimas, jo dėmesį patraukia būdingas to meto reiškinys – emigracija į Ameriką. Neretai tokie išeiviai ten tapdavo solidžiais „amerikonais“, kurie, panašiai kaip Frankas Krukas, rasdavo „aukso šalyje“ dar palankesnę dirvą savo veiklai. Taigi Vincas sumano bėgti į Ameriką ir, sėdėdamas karčiamoje, galvoja, kaip įgyti kelionei pinigų.
Realistiškai yra sukurtas ir Antano paveikslas. Tai tipingas buožiškos galvosenos ūkininkaitis. Iš prigimties jis gobšus ir dėl kapeikos pasirengęs kitam akis išdraskyti, tačiau, siekdamas didesnės naudos, sugeba suvaldyti savo gobšumą ir būti atlaidus. Jis nereikalauja, kad Vincas grąžintų skolą, dargi vaišina jį alum, kad tik patrauktų į savo pusę, panaudotų savo tikslams. Stengdamasis tapti Bekampio žentu, jis pirmiausia galvoja apie naudą. Merga jį nelabai tedomina. Jis tuoj klausia, kokia ten vieta. Komedijos pabaigoje, kai paaiškėjo, kad jo materialiniai išskaičiavimai per Vinco apgavystę sužlugo, jis į Agotą nenori nė žiūrėti.
Paskutinėje scenoje jis neparodo jokios užuojautos apgautai Agotai ir Bekampiui, kuriam pavogė 200 rublių. Antanas žino, kad pagal vekselį jis tuos pinigus iš Bekampio išieškos. Labiausiai jį siutina tai, kad Vincas nunešė kadaise paskolintus kelis rublius, kurių jis jau niekad nebeatgaus. Visomis savo detalėmis Antano paveikslas yra įtikinantis, gyvenimiškas.
Iki detalių realistiškas ir vieningas yra Bekampis. Tai vidutinis valstietis, kadaise, matyt, geriau gyvenęs, dabar skolininkų užguitas, tačiau dar nenustojęs vilties išsikapstyti. Bankrotas jį verčia apgaudinėti. Jis apgaulingai sutinka priimti Antaną į žentus, kad tik išgautų iš jo pinigus. Bet jo kova vis tiek yra beviltiška. Iš vieno skolindamas, kitam grąžindamas, jis šviesesnių perspektyvų nemato, ir tas verčia jį degtinėje ieškoti nusiraminimo ir užmaršties nuo skolų psichozės, kuri jį nuolat kamuoja. Skolintojai jam vaidenasi visur, kiekvieną minutę.
Visi jo judesiai, net ir nesąmoningi, reiškia pastangą išsisukti nuo tų amžinų persekiotojų. Jis negali tiesiai atsakyti nė į vieną klausimą, kiekvienas jo žodis – vis melagystė. Pavyzdžiui, Vinco užtiktas karčiamoje, jis tuoj aiškinasi tik botago užbėgęs ir skubiai, su baime klausia, ar kas jo neieško.
Būdinga ano meto kaimui ir Agota. Jos asmenyje matome, kaip į patriarchališkai ramų lietuvaitės svajonių pasaulį su rūtų darželiu ir berneliu dobilėliu įsibrauna naujos mintys, nauji troškimai. Noras tapti ponia, gražiai rengtis, skaniai pavalgyti ir nieko nedirbti, - štai šios merginos silpnybė, kuria pasinaudodamas, Vincas palyginti lengvai ją sugundo ir apgauna. Toji svajonė suteršia jos moralinį veidą: ji drįsta apvogti savo tėvus ir slapčia nuo jų pabėgti į Ameriką. Jos sąžinės kova su šia pikta pagunda komedijoje parodyta gyvenimiškai, įtikinamai ir realiai.
Komedijai medžiagą autorius ima iš realios savo meto tikrovės. Vaizduodamas herojų juokingąsias puses, jis jų nesumenkina, nestato jų į kokias nors išgalvotas, negyvenimiškas situacijas. Jis stengiasi sukurti tipiškus charakterius tipiškose aplinkybėse. Juokingieji personažo bruožai yra ne prikergti, bet natūralūs to žmogaus bruožai, įgyti netobuloje santvarkoje, žmogų luošinančioje aplinkoje.
Vaizduodamas realų gyvenimą, Keturakis stengiasi jį atkurti įtikinamomis, gyvenimiškomis, realiomis priemonėmis. „Amerikos pirtyje“ autorius palyginti gerai permanė komiško sceninio veiksmo techniką, sukūrė reikiamą įtampą, juoko efektus ir kartu maksimaliai priartėjo prie natūralaus tikroviškumo, buitinio piešinio, realistinės žmonių santykiavimo logikos. Pjesėje nėra statiškų monologų, ilgų aplinkybių aprašymo. Jau nuo pat pirmos replikos, nuo siuvėjo Vinco įžanginio monologo prasideda draminė akcija. Vincas nebeturi kur dėtis nuo kaimo jaunimo patyčių ir kitokių nemalonumų, gyvena vienu troškimu – kaip išdumti į Ameriką. Komedijos veikėjų kalba yra ryškiai individualizuota ir sodri. Visi dialogai labai dinamiški, glausti, išraiškingi.
Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ yra reikšminga kaip vienas iš pirmųjų realistinių mūsų dramaturgijos veikalų, beje, aktuali ir šiandien.
